III Lietuvių emigracijos banga
Trečioji migracijų banga: Antrojo pasaulinio karo laikotarpis
1940–1944 m. Lietuva išgyveno pirmąją sovietų (1940–1941 m.), nacių (1941–1944 m.) ir antrąją sovietų (nuo 1944 m.) okupacijas. Karas ir abiejų totalitarinių režimų vykdytas teroras, politinis gyventojų persekiojimas bei ekonominis išnaudojimas sukėlė naujas masines gyventojų migracijas. Jos nuo ankstesniųjų skyrėsi, pirmiausia, tuo, kad jas lėmė ne ekonominės, o politinės priežastys. Nacių okupacijos laikotarpiu buvo sunaikinta beveik visa Lietuvos žydų bendruomenė, o priverstiniams darbams į Reichą išvežta apie 60 000 Lietuvos gyventojų. 1940–1953 m. sovietai įkalino ir ištrėmė apie 220 000 Lietuvos gyventojų. 1941 m. į Vokietiją repatrijavo apie 50 000, o 1944–1945 m. iš Klaipėdos krašto į Vokietiją pasitraukė apie 115 000 gyventojų. 1945–1946 m. apie 170 000 lenkų buvo priversti išvykti į Lenkiją.
1944 m. vasarą, siekdami išvengti artėjančios sovietų armijos, į vakarus pasitraukė ir apie 100 000 lietuvių. Iš jų apie 60 000 atsidūrė vakarų sąjungininkų užimtose Vokietijos, Prancūzijos, Austrijos ir kitų Europos šalių teritorijose. Jiems buvo suteiktas „išvietintųjų asmenų“ (ang. displaced persons arba DP, lt. dypukų) statusas. Sąjungininkai juos apgyvendino ir globojo specialiose stovyklose.
Dauguma pabėgėlių buvo jauni žmonės, pasitraukę su šeimomis. Apie pusę jų sudarė moterys ir vaikai. Dvi didžiausios socialinės grupės buvo kaimo gyventojai ūkininkai ir miestiečiai: buvę valstybės tarnautojai, politinių bei visuomeninių partijų ir organizacijų nariai, įvairūs specialistai, studentai, mokytojai, mokslininkai ir kultūrinė inteligentija, kuriems grėsė sovietų persekiojimas.
1946–1947 m. Vakarų Europos perkeltųjų asmenų stovyklose vis dar gyveno apie milijoną karo pabėgėlių, atsisakiusių grįžti į savo kilmės šalis. Sąjungininkai tikrino jų praeitį, siekdami nustatyti, ar jie nebuvo bendradarbiavę su naciais. Tuo metu sovietų pareigūnai ragino lietuvius grįžti į sovietų okupuotą Lietuvą. Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių klausimas buvo išspręstas, kai JAV 1948 m. priėmė Perkeltųjų asmenų įstatymą (Displaced Persons‘ Act), kuriuo įsipareigojo daugumą jų priimti į savo šalį. Iš viso 1948–1953 m. JAV priėmė apie 30 000 lietuvių dypukų. Kitus priėmė Australija, Kanada, D. Britanija, Venesuela ir kitos šalys. Apie 7 000, daugiausia vyresnio amžiaus žmonių, liko Vokietijoje.
Antrojo pasaulinio karo lietuviai išeiviai suvaidino svarbų politinį vaidmenį Lietuvos istorijoje. Tai buvo labiausiai susitelkusi, geriausiai organizuota ir patriotiška išeivių bendruomenė. Nors jų veikla nepakeitė okupacijos fakto, beveik penkis dešimtmečius jie padėjo išlaikyti Lietuvos klausimą tarptautinėje politikoje ir sudarė palankesnes sąlygas nepriklausomos Lietuvos atkūrimui 1990 metais.
