I Lietuvių emigracijos banga

Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Lietuvai visiškai praradus valstybingumą, beveik visa jos teritorija tapo Rusijos imperijos dalimi. Taigi XIX a. pab. - XX a. pr. pagrindinė lietuvių emigracijos kryptis buvo stipresni imperijos pramoniniai regionai. 

Išvykimo priežastys dažniausiai buvo ekonominės, tačiau prie emigracijos prisidėjo ir Vilniaus universiteto uždarymas. 1897 m. Rusijos imperijoje, už Lietuvos ribų, gyveno apie 300 tūkst. emigrantų, dar apie 74 tūkst. asmenų išvyko 1897-1914 m.  

Nuo XIX a. 9 dešimtmečio lietuviai ėmė vis aktyviau emigruoti į Vakarus. Dažniausiai dėl ekonominių priežasčių, nors svarbūs buvo ir ideologiniai bei politiniai motyvai: carinės valdžios vykdoma rusifikacija, intensyvėjantis tautinis judėjimas ir t.t.  1880-1914 m. į JAV atvykusių lietuvių skaičius svyravo nuo 300 iki 600 tūkst. Kiti emigrantai atsidūrė Didžiojoje Britanijoje, Škotijoje, Kanadoje. Pastarieji išeiviai vadinami grynoriais, iš anglų kalbos išvertus – žaliūkais, naujokais.