I Lietuvių emigracijos banga

Pirmoji emigracijos banga: 1867–1914 m.

Pirmoji masinės emigracijos banga truko nuo 1867 iki 1914 m. Per šį laikotarpį iš carinių Lietuvos gubernijų į užsienį arba kitus Rusijos imperijos miestus išvyko apie 635 000 gyventojų – maždaug ketvirtadalis krašto gyventojų. Lyginant su kitomis Europos šalimis, emigracija iš Lietuvos buvo viena didžiausių.  Lietuviai, kurių Rusijos imperijoje 19 a. pabaigoje gyveno apie 1,6 mln., sudarė apie 10 proc. visų Rusijos imperijos emigrantų.

Išvykti pirmiausia skatino ekonominės priežastys. Gyventojų daugėjo, tačiau trūko žemės, ūkiai smulkėjo, o lėtai augantys miestai ir pramonė nesuteikė pakankamai galimybių užsidirbti. Geresnio gyvenimo svetur daugiausia ieškojo bežemiai ir mažažemiai lietuvių valstiečiai bei darbininkai. Išvykti darėsi ir paprasčiau – plėtėsi geležinkelių tinklas, pigo kelionės per Atlantą. Vis dėlto žmones iš gimtinės vedė ne vien skurdas. Apie 15 proc. emigrantų sudarė jauni vyrai, vengę tarnybos carinėje kariuomenėje. Tarp išvykstančiųjų buvo ir daug žydų amatininkų, juos emigruoti skatino ne tik ekonominiai sunkumai, bet ir carinės valdžios diskriminacija. Lietuvių ir žydų emigracija skyrėsi ir išvykstančiųjų sudėtimi. 1899–1910 m. apie 70 proc. lietuvių emigrantų buvo vyrai, 30 proc. – moterys. Tarp žydų šis skirtumas buvo mažesnis: vyrai sudarė 57 proc., moterys – 43 proc. emigrantų. Žydai dažniau išvykdavo su šeimomis.

Svarbiausia emigracijos kryptis buvo JAV, kurią pasirinko apie pusė išvykusiųjų.  Nemažai emigrantų taip pat rinkosi Angliją, Škotiją ir Kanadą. Didelės lietuvių bendruomenės įsikūrė Rusijos imperijos miestuose (Maskvoje, Peterburge, Rygoje, Kijeve, Odesoje ir kituose). Didžiausią mastą ši emigracijos banga pasiekė 1907–1914 m., kol ją nutraukė Pirmasis pasaulinis karas.