Antika. Asmens ir Valstybės santykis

Antikinės (VIII a. pr. Kr. – V a. po Kr.) Graikijos poliuose, miestuose-valstybėse, žmogus suvoktas kaip zoon politicon – politinis gyvūnas. Tai reiškia, kad jis iš prigimties yra polio bendruomenės narys ir dalyvauja miesto gyvenime – jo valdyme bei gynyboje. Garsiausi antikos filosofai, pavyzdžiui, Platonas ir Aristotelis, skatino sąmoningą rūpinimąsi savo miestu, kuris buvo svarbiausia gero ir teisingo žmogaus gyvenimo sąlyga. Tiesa, antikinėje Graikijoje piliečio statusas buvo suteikiamas tik laisviesiems miesto vyrams. Vergai ir moterys galėjo rūpintis ūkiniais bei šeimos reikalais. Vyrai, kurie nedalyvavo viešajame gyvenime ir rūpinosi tik savo gerove, vadinti idiotais. 

Iš dalies tokią klasikinę piliečio ir valstybės sampratą perėmė Roma. Joje taip pat įsitvirtino vadinamoji legalis homo – teisinio žmogaus – samprata. Pilietybė tapo suprantama kaip priklausymas politinei bendruomenei, kuri leidžia įstatymus. Jie suteikia privilegijų piliečiams, pavyzdžiui, netrukdomai prekiauti su kitais imperijos gyventojais, bet taip pat įpareigoja šiems įstatymams paklusti. Kitu atveju sulaukiama bausmės pagal galiojančią teisę. Iš visų piliečių reikalaujama specifinių politinių dorybių – mokėti mokesčius, prisidėti prie šalies gynybos, paklusti galiojantiems įstatymams.