Valstybės valdymas (nuo anarchijos iki nepriklausomybės)

Autoritarine vadinama tokia valstybė, kurioje dominuoja viena politinė jėga – asmuo, partija ar, pavyzdžiui, karinė chunta. Kitų opozicinių jėgų dalyvavimas politikoje yra apribotas.

Paprastai autoritarinė valstybė išlaiko kai kuriuos formalius demokratinės respublikos bruožus, tačiau demokratinėmis procedūromis manipuliuojama (pavyzdžiui, klastojant rezultatus), valdžia taiko represijas ir kryptingą propagandą siekiant parodyti valdžią kaip vienintelį galimą pasirinkimą.

Tipiškas tokio autoritarizmo pavyzdys šiuo metu yra Baltarusija. Lietuvoje tokia santvarka buvo įsigalėjusi po 1926 m. karinio perversmo, kai valdžia atiteko Antanui Smetonai ir jo vadovaujamai tautininkų partijai.

Totalitarizmas gali būti laikomas kraštutine autoritarizmo forma. Totalitarizmo sąlygomis opozicinės jėgos yra aktyviai persekiojamos ir viskas pajungiama kryptingai valstybės kontrolei.

Paprastai valdžia aklai vadovaujasi skelbiama dominuojančio lyderio ideologija, o visi ideologiniai priešininkai yra naikinami. Kiekvienas asmuo yra griežtai kontroliuojamas ir privalo siekti valdančiųjų nurodomų tikslų.

Klasikiniais totalitarinės valstybės pavyzdžiais yra laikomos nacionalsocialistinė Vokietija ir Sovietų Sąjunga. Lietuva į tokios totalitarinės valstybės gniaužtus pateko po to, kai ją okupavo Sovietų Sąjunga.

Priklausomai nuo valdžios įgijimo formos, galima kalbėti apie skirtingus monarchijos pobūdžius, pavyzdžiui, renkamąją ar paveldimąją monarchiją. Monarchijos rūšis taip pat priklauso nuo turimos valdžios masto.

Absoliutine monarchija vadinama santvarka, kai niekas negali riboti monarcho valdžios, jis kontroliuoja įstatymų leidybą, jų įgyvendinimą bei teismus, monarcho žodis yra laikomas viską lemiančiu ir jis pats yra virš įstatymų.

Istoriškai tokie režimai susiklostė XVII-XVIII amžiuje Prancūzijoje, Prūsijoje, Danijoje, Švedijoje, šiuo metu tokiomis laikomos Saudo Arabija, Brunėjus, Kataras ir keletas kitų valstybių. Abiejų Tautų Respublikoje stiprus monarchas buvo vertinamas kaip galima alternatyva bajoriškai respublikai. 

Politinis režimas, kuriame aukščiausioji valdžia valstybėje yra priskiriama vienam asmeniui, vadinamas monarchija.

Senovės graikų filosofas Aristotelis monarchiją išskyrė kaip vieno žmogaus valdžią ir laikė ją viena geriausių santvarkų. Žinoma, taip yra tik tada, kai monarchas tarnauja bendram labui.

Lietuvos valstybės pripažinimas sutapo su Mindaugo krikštu ir jo karūnavimu karaliumi, t. y. – monarchu. Išorės jėgų spaudimas buvo viena iš lietuvių vienijimosi priežasčių, o valdovo krikštas ir karūnos gavimas iš popiežiaus reiškė, kad Lietuva pripažįstama savarankiška valstybe ir įsilieja į Europos civilizaciją.

Situacija, kai nėra valdovo ir valdžios. Ji gali egzistuoti tik teoriškai, nes istoriškai visada tenka kalbėti apie asmenį ar principą, kuriam paklūstama.

Lietuva iki Mindaugo karūnavimo taip pat buvo žinoma kaip tam tikras politinis vienetas, kuriame neabejotinai buvo valdančiųjų ir valdomųjų sluoksniai. Žinant tai, kad anarchija neigia valstybės idėją, ji negali būti būdinga jokiai valstybei.  

Etimologinė žodžio „respublika“ reikšmė – „bendras reikalas“, o istoriškai respublikos idėja oponuoja absoliučiai monarchijai. Tai reiškia, kad respublikoje visi piliečiai yra tarpusavyje lygūs ir gali dalyvauti valstybės gyvenime.

Taip pat jos gyventojai dažniausiai savo valdžią išsirenka rinkimuose. Kad šie principai veiktų, respublikoje pripažįstamas teisės viršenybės principas – neutralios žaidimo taisyklės, kurių niekas negali laužyti. Taip pat įtvirtinamas valdžių atskyrimo principas, kad jokia valdžia netaptų vienintelė ir dominuojanti.

Šiuo metu daugelis pasaulio valstybių laikytinos respublikomis. Net ir formalios monarchijos neretai turi daug respublikai būdingų bruožų, pavyzdžiui, tiesioginius rinkimus ir valdžių atskyrimą.

Lietuvos istorijoje respublikinės santvarkos bruožų galima ieškoti jau nuo XVI amžiaus, kai bajorams buvo pripažinta teisė dalyvauti valstybės valdyme. Formaliai, tiesa, trumpam, respublikinė santvarka įtvirtinta 1791 m. gegužės mėn. Abiejų Tautų Respublikos konstitucijoje, kuri buvo panaikinta Rusijai okupavus Lietuvos ir Lenkijos teritorijas.

Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika
(Lietuvos Respublikos Konstitucija, 1 straipsnis)

NEPRIKLAUSOMA

klausyti - vykdyti nurodymus
priklausyti - būti pavaldžiu
nepriklausyti - būti savarankišku, laisvu

DEMOKRATIJA

Demos - visuomenė, tauta
Kratos - valdymas, valdžia
Visų valdžia

RESPUBLIKA

Res - reikalas
Publica - viešumas, bendrumas
Bendras reikalas

Respublika yra bendras terminas atsakingai valdžiai apibūdinti. Pagal tai, kas joje formaliai turi didžiausią įtaką, respublikos gali būti skirtingos. Pavyzdžiui, JAV yra laikoma prezidentine respublika, nes didžiausią įtaką ten turi prezidentas, o Vokietija – parlamentine respublika, nes vyriausybę sudaro parlamentas.

Nepriklausoma Lietuva pagal 1922 m. Konstituciją taip pat įvardyta kaip parlamentinė respublika. Šiuo metu ji taip pat laikoma parlamentine respublika su kai kuriais pusiau prezidentinės formos ypatumais.

Šiuo metu pasaulyje, taip pat ir Europoje, yra ne viena monarchinė valstybė, kurioje pripažįstamas teisės viršenybės principas, o pagrindinė valdžia priklauso renkamam parlamentui. Tokiu atveju ji gali būti vadinama konstitucine monarchija.

Tokioje santvarkoje valstybės galva formaliai vis dar laikomas monarchas, pavyzdžiui, karalius, tačiau jis yra apribotas įstatymų ir dažnai atlieka tik simbolines funkcijas.

Konstitucinėmis monarchijomis laikytinos ir ES šalys: Švedija, Danija, JK, Belgija, Olandija, Ispanija. Lietuva konstitucine monarchija galėjo tapti 1918 m., jei valstybės galva būtų tapęs kaip Mindaugas II karūnuotas Vilhelmas fon Urachas.

Suverenumas – tai absoliutus valstybės savarankiškumas savo teritorijoje. Tačiau dažnai, ypač mažosios valstybės, gali būti prievarta prijungiamos prie didesniųjų ir taip netekti bet kokių valstybingumo požymių. Tokiu būdu neigiama valstybės teisė savarankiškai spręsti egzistuojančias problemas.

Toks likimas ištiko ne vieną viduramžiais gyvavusią karalystę ar kunigaikštystę, pavyzdžiui, Aragono karalystę (dabartinė Ispanija), Sicilijos karalystę (dabartinė Italija), Bohemijos karalystę ir daugelį kitų. Potencialiai toks likimas galėjo ištikti ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, kurios teritorijos siekė kaimynines žemes savo valdžiai pajungusi Maskvos kunigaikštystė.

Lotynų kalbos žodis autonomia reiškia „savivaldą“. Tai nėra suverenitetas (visiška nepriklausomybė), o leidimas valstybei tapti savarankiška tam tikrose srityse.

Autonomijos laipsnį dažnai nustato įstatymai, tačiau jei valstybė yra totalitarinė, net ši formali autonomija yra tik nieko nereiškianti deklaracija, nes bet kada gali būti panaikinta. Tokią formalią autonomiją turėjo visos Sovietų Sąjungos kontroliuojamos „geležinės uždangos“ šalys, pavyzdžiui, Lenkija ar Vengrija. Tačiau realiai ir jose bet kuris bandymas elgtis savarankiškai turėjo neprieštarauti Kremliaus interesams.

Lietuva ir kitos sovietinės respublikos neturėjo net tokios ribotos autonomijos. Prasidėjus pertvarkai sovietinė valdžia žadėjo suteikti realią autonomiją, bet ji, žinoma, nereiškė nepriklausomybės, o tik tolesnę kontrolę iš Maskvos.

Norėdamos geriau įgyvendinti savo užsibrėžtus tikslus valstybės gali savanoriškai burtis į sąjungas – konfederacijas. Konfederacija – tai politinis darinys, kuriame ją sudarantys nariai turi plačią autonomiją, o centrinė valdžia atsižvelgia į visų narių poziciją. Jų tarpusavio santykiai yra nustatyti atskira sutartimi ir įvairiose konfederacijose gali skirtis, tačiau kiekvienam nariui yra pripažįstamas savarankiškumas kitų atžvilgiu.

Žinomiausiu konfederacijos pavyzdžiu istoriškai yra laikoma Šveicarijos konfederacija. Konfederacinis darinys Lietuvos istorijoje – tai Abiejų Tautų Respublika po Liublino unijos. Siekiant efektyviau pasipriešinti Maskvos kunigaikštystės ekspansijai nuspręsta glaudžiau bendradarbiauti su Lenkijos karalyste.

Tironija, pasak Aristotelio, yra blogoji monarchijos atmaina, kurioje valdo vienas valdovas, tironas. Jis nesiekia gero savo pavaldiniams ir vadovaujasi tik savo asmeninėmis užgaidomis. Dažnai tironai iškyla persekiodami savo konkurentus ir pataikaudami jį palaikančioms masėms. Tiesa, ir visuomenė, kurios interesų paisoma tik formaliai, linkusi greitai nusivilti tironu, o tai veda pasipriešinimo ir sukilimo link. Dėl nežabotos valdžios tironija gali būti siejama ne tik su blogąja monarchijos atmaina, bet ir moderniaisiais autoritariniai režimais, pavyzdžiui, Šiaurės Korėjos.

Lietuvos istorijoje tokios tironiško vienvaldiškumo apraiškos dažnai priskiriamos caro valdymo metams, kai didžioji Lietuvos teritorijos dalis buvo prievarta pajungta prie Rusijos.

Ochlokratija laikoma minios valdžia. Nors joje formaliai valdo dauguma, šis valdymas ne tik gali būti nukreiptas prieš mažumas, bet ir nepaisyti bendrų pačios visuomenės interesų, siekti tik trumpalaikių tikslų ir užgaidų. Kartais ši santvarka vadinama daugumos tironija.

Geriausias istorinis tokio netinkamo valdymo pavyzdys yra nacionalsocialistinė Vokietija. Hitlerio atėjimas į valdžią ir jo populiarumo augimas buvo neatsiejamas nuo masinio palaikymo. Tiesa, visos silpnos demokratinės valstybės turi nemažai ochlokratijos bruožų, jų galima įžvelgti ir tarpukario Lietuvos valstybėje.

Gerontokratija vadinama tokia socialinio sugyvenimo forma, kurioje valdžia priklauso vyriausiems visuomenės nariams. Tikima, kad jie turi daugiausiai patirties, todėl gali geriausiai valdyti valstybę.

Šis principas neretai taikytas ankstyviausiuose socialiniuose dariniuose ir jų elementų būta kai kuriuose antikinės Graikijos poliuose. Net ir kai kurios šiuolaikinės valstybės, parodant jų valdžios uždarumą ir konservatyvumą, vadinamos gerontokratinėmis, pavyzdžiui, Sovietų Sąjunga. Lietuvos istorijoje šis režimas faktiškai neegzistavo, nors Simonas Daukantas savo istorijoje mini tariamus laikotarpius, kai valdė seniausieji.

Iš graikų kalbos išvertus žodį aristos yra „puikūs“, tad aristokratija laikytina „geriausiųjų valdžia“. Skirtingai nei monarchijoje, čia reikėtų kalbėti ne apie vieną, bet apie daugelį žmonių, kuriems priklauso valdymas ir kurie siekia bendro gėrio. Tiesa, sunku apibrėžti, kas yra geriausieji. Pavyzdžiui, šalį gali valdyti turtingiausieji (vadinamoji timokratija), tradicinės aukštuomenės atstovai ar karuose pasižymėję žmonės. Kartais teigiama, kad šiuolaikinė demokratija, kai piliečiai renkasi jų nuomone geriausius atstovus, turi aristokratijos bruožų.

Visgi tikraisiais aristokratijos pavyzdžiais istoriškai laikytina Venecijos respublika ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje veikusi Ponų Taryba, kuri faktiškai kurį laiką kontroliavo Lietuvos valstybės gyvenimą.