Tapatybės dokumentų istorija

# pasas

# pilietybė

# gyventojai

# tapatybė

# DidžiojiKunigaikštystė

Lietuvoje asmens tapatybę liudijantys dokumentai atsirado dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikais. Į užsienį vykstantiems žymiems asmenims, patikėtiniams LDK kunigaikščio kanceliarija išduodavo rekomendacinius raštus. Juose būdavo prašoma pasitikėti laiško turėtoju ir jam padėti.

XVII-XVIII a. LDK buvo paplitę ir valstiečių asmens tapatybės dokumentai, vadinti valstiečių pasais. Tai buvo dvarininko išduotas leidimas baudžiauninkui išeiti uždarbiauti kitur. Laisvasis valstietis, norėdamas išeiti iš pono valdų, turėjo gauti jo liudijimą, kad nėra skolingas ar nusikaltęs.

Visuotinai Lietuvoje pasai buvo įvesti vokiečių valdžios Pirmojo pasaulinio karo metais. Siekiant kontroliuoti gyventojus, reikalauta, kad jie nuolat nešiotųsi dokumentus.

Nepriklausomoje Lietuvoje asmens dokumentų išdavimą įteisino 1919 m. Valstybės Tarybos priimti pasų įstatai. Juose nustatyta, jog pasą privalo turėti kiekvienas Lietuvos pilietis, kuriam sukako 17 metų. Valsčiuose pasus išduodavo valsčiaus valdyba (viršaitis), o miestuose – policijos valdyba. Gaunant pasą, nemokantis pasirašyti asmuo turėdavo uždėti savo dešinės rankos smiliaus atspaudą. Į užsienį norintys vykti Lietuvos piliečiai gaudavo užsienio pasą arba leidimą. Jie buvo išduodami pateikus vidaus pasą, kuris buvo laikomas jį išdavusioje įstaigoje ir atiduodamas savininkui tik grąžinus užsienio pasą. Valdžios įstaigų tarnautojai, valdininkai, kariai bei moksleiviai savo pasą turėjo atiduoti darbo ar mokslo įstaigai. Vietoj jo įstaiga suteikdavo laikinąjį liudijimą.

Pasuose buvo įklijuojamos fotografijos, nurodomi svarbiausi savininko duomenys – vardas, pavardė, gimimo data ir vieta, nuolatinė gyvenamoji vieta, užsiėmimas, tikėjimas, tautybė bei šeimos sudėtis. Be to, buvo įrašoma akių bei plaukų spalva, veido forma, ūgis, ypatingos žymės. Tačiau šios identifikavimo žymės ypatingos reikšmės neturėjo, nes ūgis buvo nurodomas ne centimetrais, o žymimas dažniausiai „vidutinis“, veidas – dažniausiai „pailgas“. Plaukai skirstyti į šviesius ir tamsius. Ypatingoms žymėms buvo palikta tiek vietos, kad pakakdavo tik žodžiui „nėra“. Vaikai iki 17 metų buvo įrašomi į tėvo arba motinos dokumentą, tačiau tėvams pageidaujant paaugliai nuo 12 iki 17 metų turėjo teisę gauti atskirą pasą.

Sulaikytieji be paso buvo baudžiami pinigine bauda, o negalintieji kitu būdu patvirtinti asmens tapatybės – suimami ir laikomi suimtųjų namuose, kol bus nustatyta jų tapatybė. Ten jie buvo išlaikomi už savo pačių lėšas.

Į Lietuvą atvykę svetimšaliai su Lietuvos atstovybių užsienyje išduotais dokumentais per dvidešimt keturias valandas privalėjo užsiregistruoti vietos policijoje ir turėjo teisę gyventi Lietuvoje ne ilgiau kaip vieną mėnesį. Norintieji pasilikti gyventi ilgiau, turėjo gauti specialų apskrities viršininko leidimą. Toks dokumentas, išduodamas ne ilgesniam laikotarpiui nei vieneri metai, kainavo 20 litų.

Pasų sistema vis dažniau imta kritikuoti. 1932 m. Kriminalinės policijos direktorius raporte Vidaus reikalų ministrui rašė: „Praktika parodė, kad mūsų dabartiniai pasai lengvai suklastojami. Todėl dabar ruošiamuose naujuose pasuose reikia būtinai padaryti vienas neabejotinas ir tikras požymis – pirštų atspaudas. Pasuose vartojamos fotografijos bendrai identifikacijai mažai tetinkamos – vartojamos retušuotos ir charakteringiausios žymės panaikintos. Reikėtų dėti dviejų pozų fotografiją ir padarytą specialaus policijos fotografo.“