Pilietybės istorija

Pilietybė neegzistuoja be valstybės, tačiau valstybės susidarymas žmonijos istorijoje dar savaime nereiškė pilietybės atsiradimo. Valstybiniai dariniai gyvuoja jau tūkstančius metų (senovės Egipto – 3 tūkstantmetis pr. Kr., Babilono, Kinijos – 2 tūkstantmetis pr. Kr.), tačiau senųjų valstybių gyventojai nelaikytini piliečiais. Valstybė senovės Egipte, Babilone ar Kinijoje buvo suvokiama kaip valdovo nuosavybė, o jos gyventojai – jo pavaldiniai, nedalyvaujantys valstybės valdymo procesuose. 

Pilietis – tai valstybės valdymo reikaluose dalyvaujantis asmuo. Piliečių ištakos siekia senovės Graikijos laikus (klestėjimas matomas VI–V a. pr. Kr. Atėnuose). Piliečiais čia buvo laisvi vyrai, kurie turėjo pareigą atlikti karinę tarnybą ar finansiškai remti kilus karui, teisę dalyvauti polio tautos susirinkime ir viešai svarstyti bendrus miesto reikalus, priimti sprendimus balsuodami. Moterys, vaikai, svetimšaliai ir vergai tokios teisės neturėjo. Taigi, piliečiais senovės Graikijoje buvo tik mažoji gyventojų dalis. Tai esminis skirtumas nuo šiuolaikinių demokratinių valstybių gyventojų, kurių dauguma yra piliečiai, turintys teises ir pareigas dalyvauti valstybės valdyme. 

XVI a. Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei vis labiau įsitvirtinant krikščioniškų šalių pasaulyje, jos elitui prireikė įtaigios ir išskirtinės istorijos apie turtingą protėvių kilmę. Garbinga tautos praeitis buvo itin svarbi ne tik atsakant į paprastus klausimus, iš kur mes atėjome, kilome, bet ir reprezentuojant valstybę. Tuo metu LDK labiausiai buvo paplitęs pasakojimas apie lietuvių kilmę iš romėnų. Pasak legendų, I a. iš Romos į Lietuvą atvyko apie 500 romėnų, kurie neapsikentę savo šalyje klestinčios tironijos pabėgo iš savo tėvynės. Romėnas didikas Palemonas po ilgų klajonių pasiekė Nemuno žiotis ir įsikūrė dabartinės Lietuvos teritorijoje, kuriai ilgainiui, atsižvelgiant į vietos gyventojų itin mėgstamą pučiamąjį instrumentą ragą (lot. „lituus“), prigijo Lietuvos vardas. Palemonas laikytas savotišku opozicionieriumi Romoje įsitvirtinančiai vienvaldystei ar net tironijai, tad visi LDK didikai, kurie savo dinastijas kildindavo iš jo, ypač pabrėždavo laisvės ir respublikoniškus principus, taip savotiškai atkartodami Romos respublikos laikais klestėjusius idealus. 

Taigi, net ši legenda rodo mūsų diduomenės norą sietis ne su despotijomis ir tironijomis, o su kraštais, turinčiais senas kultūrines ir istorines laisvės supratimo tradicijas.

Pilietybė – tai modernių valstybių bruožas, kuris įvairiose valstybėse klostėsi skirtingai. Daug šimtmečių Europoje dalyvavimas politiniame gyvenime buvo mažumos reikalas. Viduramžiais iš pirmo žvilgsnio pilietines savybes atitiko aukštesniųjų luomų atstovai. Luomą reikėtų suvokti kaip žmonių kolektyvą, turintį įstatymais ir papročiais nustatytas paveldimas teises, privilegijas, pareigas, vienijamas panašių interesų ir veiklos. Tačiau reikia akcentuoti, kad luominės visuomenės nariai naudojosi tam tikromis teisėmis ne kaip piliečiai, o kaip luomo nariai. Vėliau minėtos teisės išaugo atsiradus pirmiesiems parlamentams. 1265 m. Anglijos karalius, jausdamas valdinių paramos būtinybę svarbiais valstybės valdymo klausimais, sušaukė luomų susirinkimą – parlamentą. 1302 m. Prancūzijos karalius sušaukė generalinius luomus – dvasininkų, bajorų ir miestiečių luomų atstovų susirinkimą. Tai reiškia, kad valdžia nebebuvo vienašalė, atkreiptinas dėmesys į vieną svarbią detalę – luominių susirinkimų tikslas nebuvo politinis atstovavimas ir valdymas: jų vaidmuo buvo ginti suteiktas privilegijas ir neleisti valdovui plėsti savo galių.

Daugelis įsivaizduojame, kad po Liublino unijos (1569) Abiejų Tautų Respublikoje pamažu įsivyravo anarchija. Respublikos bajorai, naudodamiesi savo privilegijomis ir laisvėmis, stabdė bet kokią pažangą valstybėje, o neretas valstybės seimas iširdavo nepriėmus jokių apčiuopiamų sprendimų, nes jo nariai aktyviai naudojosi veto („liberum veto“) teise. Apskritai lėbaujančių ir degradavusių bajorų vaizdinys neretai pateikiamas kaip „poniškos demokratijos“ išdava, kuri XVIII a. valstybę privedė prie žlugimo. Tačiau nereikėtų viso to suabsoliutinti, vis dėlto didžioji dalis bajorijos sugebėdavo atskirti darbą nuo linksmybių ir susitarti dėl ypač skirtingų klausimų ir pozicijų. Nereikėtų pervertinti ir „liberum veto“ reikšmės. Net atskiriems seimams iširus, kitos valdžios grandys imdavosi įstatymų leidžiamosios iniciatyvos ir priimdavo būtiniausius sprendimus, o valstybė buvo sukūrusi gana efektyvų aparatą, kaip žlugusius seimus neutralizuoti. 

Taigi, kalbėdami apie bajoriškos demokratijos užkulisius, turėtume konstatuoti, kad mūsų bajorai prireikus mokėjo ne tik gerai pasilinksminti, bet ir priimti konstruktyvius sprendimus, nepaisydami savo turtinės, tautinės ar konfesinės priklausomybės.

XVIII a. Prancūzijos karalius Liudvikas XIV net yra pasakęs, kad „valstybė – tai aš“. Tai atspindi absoliučią, jokių parlamento ar kitų institucijų neribojamą karaliaus valdžią. Tuo metu valstybė reiškusi ne piliečių bendriją, bet karaliaus valdomą teritoriją. Esminiai pokyčiai, lėmę piliečio „gimimą“, siejami su XVIII a. antrojoje pusėje priimtomis deklaracijomis. 1776 m. JAV nepriklausomybės deklaracijoje teigta, kad visi žmonės yra lygūs ir turintys tokias neatimamas teises kaip teisė į gyvybę, laisvę ir laimės siekimą. Būtent šiomis teisėmis užtikrinti žmonės sudaro vyriausybes, kurių teisėtas valdžios pagrindas yra valdinių sutikimas. 1789 m. prasidėjusios Prancūzijos revoliucijos metu paskelbtoje Žmogaus ir piliečių teisių deklaracijoje teigta, kad visi žmonės yra lygiateisiai, turintys tokias prigimtines ir neatimamas teises kaip laisvė, nuosavybė, saugumas, priešinimasis engimui. Joje tvirtinta, kad viena svarbiausių žmogaus teisių yra savo minčių ir pažiūrų raiška. Pagrindiniu suvereniteto šaltiniu laikoma tauta. Tai reiškia, kad visi piliečiai tiesiogiai ar per atstovus turi teisę dalyvauti valstybės valdyme. Tokiu būdu visi visuomenės sluoksniai buvo įtraukti į politinės tautos ir valstybės kūrimą. Tai iš dalies atspindėjo ir tarp to meto prancūzų prigijęs naujas kreipinys „pilieti“ vietoj ankstesnio „pone“.

Tikriausiai esate girdėję sąvoką „Paulavos Respublika“, kuri apibūdina Povilo Ksavero Bžostovskio (1739–1825) XVIII a. pabaigoje savo valdomame dvare pradėtas stulbinančias socialines ir ūkines reformas. Anot prof. Alfredo Bumblausko, netoli Vilniaus Povilo Ksavero Bžostovskio įgyvendinti pokyčiai neturėjo precedento visoje Vidurio Europoje! Tuo metu net buvo sakoma, kad ATR yra ne dvi, o trys respublikos Lenkijos, Lietuvos ir Paulavos. Tad, kas nutiko Merkinės (Paulavos) dvare 1769-aisiais Vadovaudamasis pažangiausiomis to meto apšvietos idėjomis, Povilas Ksaveras Bžostovskis savo dvare pradėjo įgyvendinti pavyzdinę tvarką įkūrė mažąjį parlamentą, įsteigė mokyklą, teatrą ir net miliciją. Svarbiausia, kad valstiečiams buvo suteikta asmens laisvė, tad šie galėjo naudotis neįtikėtinais savo luomui ir tam metui dalykais laisvai keliauti, ūkininkauti, lavintis ir, žinoma, būti aktyviais piliečiais. Įkurta Paulavos Respublika turėjo vėliavą, herbą, antspaudą, pinigus ir miliciją, jos valdymo nuostatus (savotišką konstituciją) vėliau patvirtino net ATR Seimas ir karalius. Valdyti valstybėlę – būti jos prezidentu – galėjo kiekvienas jos pilietis, tačiau jau pirmuosiuose rinkimuose paulaviečiai, atsidėkodami Respublikos steigėjui, išrinko jį prezidentu iki gyvos galvos. Paulavos Respublikoje gyveno apie 800 žmonių, o jos plotą sudarė apie 30 kvadratinių kilometrų. Nepaisant valstybės menko fizinio dydžio, garsas apie jos pažangumą sklido net ir už ATR ribų, o jos idėja tapo savotišku impulsu vėlesnėms visos valstybės reformoms. 1794 m. paulaviečiai itin gausiai ir aktyviai gynėsi nuo puolančios Rusijos kariuomenės, kelis kartus atmušė gausesnių pajėgų puolimą, tačiau galiausiai buvo priversti pasiduoti. Nepaisant to, pilietiniai idealai buvusios respublikos teritorijoje dar ilgai išsilaikė – yra žinoma, kad 1830–1831 m. per sukilimą šiose apylinkėse į kovą įsitraukė nepaprastai daug sukilėlių, ypač paprastų valstiečių. Paulavos Respublika (1769–1794) yra nors ir mažas, bet itin svarbus pasakojimas Lietuvos ir Europos pilietiškumo istorijoje.

XIX a. pasaulyje – ne tik tautinių valstybių radimosi, bet ir pilietinių, demokratinių visuomenių formavimosi epocha. Įvairios ideologijos (konservatizmas, liberalizmas, socializmas) ėmė daryti didelę įtaką visuomenėms. Kūrėsi politinės partijos, dalyvaujančios rinkimuose, formuojančios vyriausybes, leidžiančios įstatymus. Vis daugiau visuomenės narių įgijo pilietines teises. XIX a. pabaigoje daugumoje Vakarų valstybių vyrai jau turėjo rinkimų teisę. Tai sudarė prielaidas pilietinei, už save ir valstybę atsakingų žmonių savimonei formuotis. Tačiau kurį laiką atskiros socialinės gyventojų grupės, pavyzdžiui, moterys buvo to užribyje. Antroji pusė svarbi pasaulio ir Europos istorijai ir kaip moterų kovos už politines teises laikotarpis. Pirmoji valstybė pasaulyje, 1893 m. suteikusi moterims visas teises, buvo Naujoji Zelandija. Lietuvoje tokias teises moterys įgavo paskelbus 1922 m. Konstituciją. Balsavimo teisę Lietuvos moterys įgavo kartu su vyrais, o tai bendrame Europos gyventojų lygiateisiškumo kontekste atrodė visai neblogai, nes, pavyzdžiui, Šveicarija rinkimų teisę moterims suteikė 1971 m., o Lichtenšteinas tik 1984 metais.

Kaip atrodė pilietinės akcijos, manifestacijos, mitingai ir protestai XIX amžiuje? Į šį klausimą galime atsakyti, pasitelkdami tris pavyzdžius iš XIX a. antrojoje pusėje nutikusių įvykių Kaune, Vilniuje ir Kražiuose.

1861–1862 m. Lietuvoje viena po kitos kilo gyventojų patriotinių ir religinių manifestacijų banga: miestų aikštėse ir bažnyčiose vyko iškilmingos pamaldos, spontaniškas patriotinių giesmių giedojimas, taikios eitynės. Lietuvos ir Lenkijos gyventojus būrė bendrų istorinių datų paminėjimas, religiniai jausmai, carinės priespaudos kasdienybė. Tokie masiniai susibūrimai puikiai išreiškė Lietuvos ir Lenkijos gyventojų pilietinę tapatybę, parodė, kad ATR valstybingumo idėja nebuvo žlugusi. 

Sumanių pilietinių akcijų pirmeiviais galime laikyti ir vilniečius, kurie 1898 m., reikšdami nepasitenkinimą dėl generalgubernatoriui M. Muravjovui statomo paminklo (dabartinėje S. Daukanto aikštėje), po atidarymo ištepė jį vilko taukais. Vilniečių pasipiktinimą sukėlė noras įamžinti generalgubernatorių, kuris ypač „pasižymėjo“ žiauriais veiksmais slopinant 1863–1864 m. sukilimą ir baudžiant sukilėlius mirties bausmėmis. Miestiečių parūpinti vilko taukai prie M. Muravjovo paminklo sutraukė daugybę Vilniaus miesto šunų, kurie ties naujuoju statiniu ištisas naktis staugdavo ir lodavo.

Norėdami apginti savo laisvę į tikėjimą, 1893 m. susivienijo Kražių gyventojai, kurie nusprendė neleisti caro pareigūnams uždaryti, o paskui ir nugriauti Kražių benediktinių vienuolyno. Taikūs miestelio gyventojai rašė įvairiausius raštus ir peticijas net pačiam carui, dieną ir naktį budėjo, saugodami savo šventovę. Tačiau atvykę rusų kariniai daliniai žiauriai susidorojo su susirinkusiaisiais (9 gynėjai nuo patirtų sužeidimų žuvo, kelios dešimtys buvo sužeisti), nusiaubė šventovę ir miestelį. Vis dėlto, nors vienuolynas ir buvo uždarytas, tačiau pats kražiškių veiksmas plačiai nuskambėjo tiek Rusijoje, tiek pasaulyje, todėl carinė valdžia nebesiryžo nugriauti šventovės.

XIX a. pabaigoje pilietiškumo ir demokratijos idėjos plėtojosi itin sparčiai, tačiau visų piliečių lygiateisiškumo principams dažnai dar sutrukdydavo išlikusios luominių santykių patirtys, turtinė (socialinė) diferenciacija, rasinė diskriminacija ir net įvairūs prietarai. XIX–XX a. sandūroje Prancūzijos visuomenę sukrėtė istorija apie žydų kilmės Respublikos karininką, kuris, neturint pagrįstų įrodymų, buvo apkaltintas šnipinėjus Vokietijos naudai ir nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Alfredo Dreifuso „nusikaltimo“ nagrinėjimas (tautinė karininko tapatybė turėjo ypač didelį vaidmenį išankstiniuose kaltinimuose) sukėlė didžiulį ažiotažą, byla plačiai nuskambėjo visoje Prancūzijoje ir Vakarų Europoje, paskatino diskusijas dėl antisemitizmo, visų piliečių lygiateisiškumo principo egzistavimo. Galiausiai dėl įrodymų stokos karininkas buvo išteisintas ir grąžintas į tarnybą, o byla tapo bene pirmu atveju, kada dėl savo tautybės neteisingai apkaltintas asmuo kitų savo šalies piliečių buvo visuotinai apgintas ir priimtas atgal kaip lygiateisis visuomenės narys.

Iki pat XIX a. pabaigos daugelis lietuvių kultūrinio elito atstovų save galėjo apibrėžti garsiu posakiu, nusakančiu, kad lietuvis yra tas, kuris tiki laisve ir laikosi statuto (iki 1840 m. Lietuvoje galiojo III LDK statutas). Tačiau XIX a. pabaigoje vis labiau ryškėjo ne politiniai ir teisiniai, o tautiniai lietuvio tapatybės atributai – lietuvių kalba, valstietiški papročiai, noras išsiskirti iš aplinkinių tautų (lenkų, rusų). XIX a. pabaigoje daugėjo atvejų, kada lenkiškai aplinkai save priskiriantys, bet lietuviais save laikantys asmenys imdavo save tapatinti tik su lietuviška kultūra. Tokios istorijos, kada lenkiškai kalbantys asmenys apsispręsdavo pasirinkti lietuvių kalbą ypač spalvingos. Vincas Kudirka lietuvybę tarsi kokią apvaizdą patyrė ir iš karšto polonofilo tapo „litvomanu“ skaitydamas laikraštį „Auszra“ ir bendraudamas su Jonu Basanavičiumi. Kai bajoras Vladas Putvinskis viešai paskelbė, kad jis yra lietuvis ir nori kuo geriau išmokti kalbėti savo protėvių kalba, jo, it kokiomis užkrečiamomis ligomis sergančiojo, išsižadėjo daugelis giminių ir artimųjų. Tuo tarpu Žemaitijos dvarininkai broliai Narutavičiai be didesnių dramų pasirinko skirtingus politinius kelius: Gabrielius tapo garsiu Lenkijos politiku ir pirmuoju šios šalies prezidentu, o Stanislovas – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru. 

Šie pavyzdžiai rodo, kad XIX a. pabaigoje tautybė tapo stipriausia tapatybę apibrėžiančia detale, kuri ėmė lemti vienos ar kitos pilietybės pasirinkimą.

1918 m. besibaigiant Pirmajam pasauliniam karui JAV prezidentas V. Vilsonas paskelbė garsiuosius 14 punktų, kuriais nubrėžė pokarinės Europos atkūrimo gaires. Dokumentas skelbė apie politinio pasaulio kūrimą, paremtą demokratija ir tautų apsisprendimo teise. Vienas iš dokumento punktų taip pat teigė, kad ateityje turi būti sukurta visuotinė tautų asociacija, kurios tikslas būtų užtikrinti politinę nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą tiek mažosioms, tiek didžiosioms valstybėms. Panašiu tikslu 1919 m. buvo įkurta Tautų Sąjunga, kurios pagrindiniu uždaviniu tapo siekis užtikrinti pasaulyje taiką ir kolektyviai spręsti kylančius tarptautinius konfliktus. Be to, Tautų Sąjungoje 1921 m. buvo įkurta pabėgėliams globoti skirta komisija, kuri turėjo rūpintis Pirmojo pasaulinio karo pabėgėliais ir daugelio valstybių sienoms pasikeitus be pilietybės likusiais įvairių šalių gyventojais. Komisija, vadovaujama žymaus norvegų keliautojo F. Nanseno, pirmą kartą istorijoje patvirtino ir išleido tarptautinį tapatybės dokumentą (pasą), leidžiantį lengviau kirsti valstybių sienas. Šiuo dokumentu pasinaudojo šimtai tūkstančių po Pirmojo pasaulinio karo besiblaškančių pabėgėlių.

1918–1919 m. Pietryčių Lietuvoje vieną politinę valdžią keitė kita, pirmyn ir atgal judėjo įvairių šalių (Vokietijos, Rusijos, Lenkijos) kariuomenės, gyventojai kentėjo nuo nuolatinių rekvizicijų, plėšikaujančių gaujų, nebuvo aišku, kuo pasibaigs pokarinė sumaištis. Neapsikentę dėl tokios padėties, Perlojos parapijos gyventojai nutarė burtis, imti valdžią į savas rankas ir pasirūpinti šio Dzūkijos kampelio saugumu ir ateitimi. Miestelio ir aplinkinių kaimų gyventojai išsirinko savo valdžią – komitetą, kuris turėjo spręsti gyventojų problemas ir rūpintis tvarkos palaikymu, o į savivaldos reikalus įtraukti kuo daugiau vietos gyventojų. Šalia komiteto įkurta milicija, teismas ar net nedidelė savanorių kariuomenė. Savarankiška Perlojos savivalda (kartais ją net pavadinant skambiu respublikos vardu) išsilaikė daugiau nei pusę metų (galiausiai ji integruota į Nepriklausomos Lietuvos savivaldą) ir įrodė, kad aktyvi pilietinė pozicija net mažos bendruomenės reikaluose ir net per ypač ekstremalias situacijas geba išspręsti daug sudėtingų problemų, padeda išvengti sumaišties.

XIX–XX a. sandūroje Europoje besiplėtojant ir pamažu įsitvirtinant politinės pilietybės principams (teisė balsuoti, burtis į organizacijas ir grupes) gimė ir socialinės pilietybės sąvoka, kuri apibrėžė gyventojų teisę į ekonominę gerovę ir socialinį saugumą. Todėl Vakarų Europos valstybės vis labiau rūpinosi daugumos savo piliečių visuotiniu švietimu, sveikatos ir socialine apsauga, atsirado socialinės paramos, globos ir šalpos sistemos, socialiniai ligos, senatvės, nedarbo draudimai, buvo formuojama darbo rinkos politika. Modernios valstybės, įgyvendindamos šiuos socialinius pokyčius, vis labiau įsipareigojo savo piliečiams garantuoti orų pragyvenimą, neatsitiktinai apie XX a. pirmąją pusę galime kalbėti ir kaip apie šiuolaikinės Gerovės valstybės formavimosi pradžią.

Ar galėtumėte patikėti, kad jau 1937 m. Vytauto Didžiojo universitete, didžiausioje to meto Lietuvos aukštojoje mokykloje, kurioje studijavo daugiau nei 4 tūkst. studentų, veikė aktyvi studentų atstovybė ir net per 90 studentiškų visuomeninių organizacijų. Savaime suprantama, kad visais laikais studentų gyvenime būta ne tik pramogų, bet ir pilietinių iniciatyvų, kurios neretai tapdavo pagrindu įvairioms permainoms ir reformoms net ir už universiteto ribų. 1937 m. studentiškos organizacijos darbavosi profesinėje, kultūrinėje ar politinėje veikloje, o studentų švenčiamos šventės, įvairios eisenos, akcijos ir kitos pilietinės išraiškos formos susilaukdavo didžiulio dėmesio tuometinėje Kauno ir visos Lietuvos visuomenėje. Antai, dar 1929 m. Laikinosios Sostinės studentija ragino miesto valdžią išguiti iš sostinės „atsilikusį“ ir miestui netinkantį arklių tempiamą „tramvajų“ („konkę“) ir vietoj jo naudoti modernius autobusus arba tikrą tramvajų. Savo pareiškimus akademinis jaunimas parėmė akcijomis, per kurias būreliai studentų netikėtai užpuldavo „konkes“ ir jas apversdavo. Dėl to sutrikdavo eismas, baidydavosi arkliai. Galiausiai akcija pavyko ir 1929 m. arklių tramvajų viešajame transporte nebeliko. 

Iš veiklos pobūdžio, organizuotumo, ideologinio užtaiso ir įvairovės galime spręsti, kad per du Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečius (1920–1940) susiformavo įtakinga ir išsilavinusi studentija, kuri užėmė svarbią ir išskirtinę pilietinę vietą modernioje visuomenėje net ir autoritarinio valdymo metais.

Tarpukaris – metas tarp pasaulinių karų, ekonominio augimo ir krizių, socialinių ir kultūrinių revoliucijų, kapitalizmo ir socializmo konfrontacijos, demokratijos plėtros ir jos paminimo epocha. Po Pirmojo pasaulinio karo Europoje entuziastingai kūrėsi daug naujų valstybių (Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija, Čekoslovakija), kurios vadovavosi demokratijos idėjomis ir parlamentarizmo principais, tačiau ilgainiui tik Čekoslovakija sugebėjo tvarkytis, gyvendama demokratinį gyvenimą, visos kitos šalys pasuko vienokio ar kitokio autoritarizmo keliu. Be to, žvelgiant į tarpukario epochos įvykių, procesų ir reiškinių įvairovę, joje visų pirma galima „atrasti“ ne tik pilietines teises apribojusius autoritarinius režimus (kas buvo būdinga Lietuvai po 1926 m. ir nemažai daliai to meto Europos valstybių), bet ir žmogišką orumą ir visas žmogaus teises (į gyvybę, laisvę, nuosavybę, tikėjimą ir t. t.), brutaliausiai paneigusius totalitarinius režimus nacistinėje Vokietijoje ir komunistinėje SSRS. Šie tarpukario pavyzdžiai rodo, kad demokratinių vertybių įtvirtinimas priklausė ne tik nuo formalių procesų, bet ir nuo ilgalaikių visuomenę formuojančių pokyčių.

1920–1940 m. į Vakarų Europą, Šiaurės ir Pietų Ameriką ar net Pietų Afriką iš Lietuvos emigravo beveik 100 tūkst. šalies piliečių. Matydamas tokį emigracijos mastą ir kryptis, prof. Kazys Pakštas iškėlė idėją, kad reikia formuoti kryptingus emigracijos srautus (kad visi vyktų į vieną kraštą) ir kurti „atsarginę“ Lietuvą. 1935 m. profesorius teigė, kad mūsų šalis buvo atsidūrusi itin nepalankioje geopolitinėje situacijoje – ją supančios didžiosios valstybės galėjo bet kada kėsintis į šalies nepriklausomybę, o Lietuva dar nebuvo pajėgi tam atsispirti. Šiuo atveju pradėtas kryptingas kolonizacijos procesas, anot K. Pakšto, būtų sukūręs galimus atsitraukimo kelius katastrofos ištiktiems lietuviams. Rinkdamasis galimas „atsarginės“ Lietuvos kryptis, profesorius nagrinėjo atskirų pasaulio šalių politinę, gamtinę ir kultūrinę padėtį, anot jo, lietuviai turėjo įsikurti tokioje šalyje, kurios visuomenė negalėjo kultūriškai užgožti čia atvykusių lietuvių ir kurioje būtų susidariusios palankios sąlygos politinei ir ūkinei atvykėlių veiklai. Kokias šalis pasirinko mokslininkas? Iki Antrojo pasaulinio karo naują lietuvių tėvynę jis matė Angoloje, o po karo britų Hondūre (dabar Belize). 

Taigi, K. Pakštas bene pirmasis iškėlė idėją, kad reikia ruoštis ir tokiam scenarijui, kada Lietuvos piliečiai turės kurti, gyventi ir puoselėti savo kultūrą net ir tūkstančių kilometrų nuo galbūt politiškai nebeegzistuojančios tikrosios Lietuvos.

Totalitarinėms valstybėms būdingas vado kultas, viena partija ir ideologija, visapusiška visuomenės kontrolė, visuomenės narių skirstymas į priešus ir savus, remiantis klasiniu ar rasiniu principu, vienamintiškumas, žmonių beteisiškumas. Antrojo pasaulinio karo metais (1939–1945) šio žiauraus konflikto sukėlėjų – totalitarinių valstybių (nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos) siekis radikaliai pertvarkyti savo valdomų teritorijų socialinę tikrovę pasiekė kulminaciją. Masinių pertvarkų, teroro ir kitų „reformų“ metu aktyviai kurtas „naujasis žmogus“ ir „ideali“ beklasė (sovietų atveju) ir rasiškai gryna (nacių atveju) visuomenė. Šių pertvarkų metu nužudyta, ištremta ar kitaip represuota milijonai žmonių. Tokiems tikslams įgyvendinti naciai ir sovietai pasitelkė masinį terorą, nukreiptą rasiniu, etniniu ar socialiniu pagrindu. Dalis totalitarinių valstybės piliečių per kelias valandas galėdavo tapti valstybės priešais ir išdavikais tik dėl savo religijos, tautybės ar socialinio statuso. Atskirų visuomenės grupių politinės ir pilietinės teisės buvo ribojamos, atimamos arba jų tiesiog nepaisyta iš viso. 

Paradoksalu, tačiau XX a. pradžioje besiplečiant demokratizacijos ir pilietinių teisių procesams – juos XX a. viduryje sustabdė koncentracijos stovyklų ir gulagų „epocha“, kurios metu dalis žmonių tapo „antrarūšiais“ piliečiais, buvo apiplėšti, pažeminti ar pražudyti.

2015 m. 877 Lietuvos piliečiai priklausė vienam garbingiausių sąrašų pasaulyje – jie buvo įtraukti į Pasaulio Tautų Teisuolių gretas (šį garbingą vardą pasaulyje yra gavę beveik 26 tūkst. žmonių). Į šį sąrašą patenka asmenys, kurie, nepaisydami gresiančių pavojų (už žydų slėpimą grėsė mirties bausmė), pilietinės ar tautinės priklausomybės, per Antrąjį pasaulinį karą (1941–1944 m.) nuo nacių persekiojimo gelbėjo Lietuvos piliečius žydus. Šis pavyzdys parodo, kad aukščiau visų nacionalinių interesų ir pilietybės formalių apibrėžimų visuomet išlieka žmogiškieji solidarumo principai, kurių laikymasis itin ekstremaliomis sąlygomis yra aukščiausias žmogiškumo išbandymas.

Po Antrojo pasaulinio karo geležine uždanga save ir dalį Europos atitvėrusi SSRS savo konstitucijoje skelbė „tradicines“ spaudos, žodžio, sąžinės, susirinkimų, demonstracijų, organizacijų steigimo ir kitas laisves, tačiau jos buvo neįmanomos totalitarinėje valstybėje, kokia tuo metu (net ir po Stalino mirties) buvo SSRS. Čia buvo šiurkščiai pažeidžiamos žmogaus teisės ir laisvės, beveik visada nuo partinės ar biurokratinės institucijos priklausė kiekvieno piliečio gyvenimas. Pavyzdžiui, demonstracijos teise SSRS gyventojai privalėjo (galėjo) (sic!) pasinaudoti du kartus per metus: per sovietines Gegužės 1 d. ir Lapkričio 7 d. šventes. Žodžio laisvė čia reiškė viešą J. Stalino (vėliau ir kitų vadovų) ir komunistų partijos garbinimą. Bet kokia valdžios, ideologijos, santvarkos ir pan. kritika traktuota kaip antisovietinė veikla, už kurią buvo griežtai baudžiama. Antai, 1958–1966 m. SSRS už vadinamąją antitarybinę agitaciją ir propagandą buvo nuteista per 3 tūkst. žmonių. Ne geresnė padėtis susiklostė ir vadinamojo socialistinio bloko valstybėse (Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Vengrijoje, Rumunijoje ar Rytų Vokietijoje), kurių raidą tiesiogiai nulėmė šiose šalyse pasilikusi okupacinė Raudonoji armija. Minėtose valstybėse (1950–1989) įsigalėjo „liaudės demokratijos“, skelbusios apie socialistinių visateisių pilietinių visuomenių kūrimą, tačiau realybėje visi demokratijos procesai buvo tik imituojami, o valdančiosios komunistų partijos buvo beveik visiškai priklausomos nuo SSRS užgaidų. Tuo tarpu kilę platesni pilietiniai judėjimai (Vokietijoje 1953, Vengrijoje 1956, Čekoslovakijoje 1968 ar Lenkijoje 1981) būdavo žiauriai numalšinami karinėmis pajėgomis.

Ar galime sakyti, kad 1949 m., kada Lietuva buvo okupuota SSRS ir joje siautė komunistinis teroras, Lietuvos prezidento pareigas galėjo eiti partizanas Jonas Žemaitis-Vytautas, o valstybės sostine ir parlamentu buvo mažas bunkeris Mėnaičių kaime, Radviliškio rajone? Klausimas sudėtingas, tačiau atsakymas yra teigiamas. 1949 m. Lietuvoje veikė apie 2 tūkst. organizuotų ir aktyviai besipriešinančių partizanų, kurie pagal tarptautinės teisės normas realiai atstovavo likusiems Lietuvos gyventojams (dėl teroro negalėjusiems aktyviai išreikšti savo pilietinių pozicijų). Tų pačių metų vasario mėnesį iš visos Lietuvos į Mėnaičių kaimą į susitikimą atvyko minėtų partizanų deleguoti 8 vadai, kurie įkūrė bendrą pasipriešinimo centrą – Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį, o organizacijos prezidiumo pirmininku išrinko Joną Žemaitį-Vytautą. Šis pagal partizanų priimtą 1949 m. Vasario 16-osios deklaraciją turėjo užimti kovojančios šalies vadovo postą, iki išlaisvinant Lietuvą ir sušaukiant Steigiamąjį Seimą. 1953 m. gegužės 30 d. Vytautas buvo suimtas ir 1954 m. lapkričio 26 d. Maskvos Butyrkų kalėjime sušaudytas. Partizanų kova buvo nuslopinta, tačiau, žvelgiant iš šios dienos pozicijų, išrinkto tuometinio kovojančios valstybės vadovo funkcijos neabejotinai atitiko prezidento pareigas, todėl Joną Žemaitį galime pagrįstai tituluoti penktuoju Lietuvos prezidentu. Tokį sprendimą yra įtvirtinęs ir Lietuvos Respublikos Seimas.

Žmogaus teisių ir laisvių paneigimas totalitarinėse ir autoritarinėse valstybėse paskatino su žmogaus teisių puoselėjimu, apsauga susijusių organizacijų steigimą (1945 m. JTO, UNESCO) ir žmogaus teisių plėtrą XX amžiuje. 1948 m. Jungtinės Tautos priėmė ir paskelbė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją. Ji tapo žmogaus teisių tarptautinės apsaugos pavyzdžiu. Deklaracijoje akcentuota, kad kiekvienas turi teisę naudotis visomis šioje deklaracijoje paskelbtomis teisėmis ir laisvėmis be jokių skirtumų, pavyzdžiui, dėl rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių ar kitokių įsitikinimų, nacionalinės ar socialinės kilmės, turtinės ar kitokios padėties. 1950 m., atsižvelgiant į Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, buvo priimta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, o 1975 m. Helsinkyje pasirašytas Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje baigiamasis aktas, kuriame žmogaus teisių apsauga įvertinta kaip vienas svarbiausių Europos saugumo ir bendradarbiavimo veiksnių. Deja, visi šie pokyčiai nepalietė net didelės Rytų Europos dalies, kuri nuo bet kokių pilietinių teisių ir laisvių buvo atribota geležine uždanga. 

Kaip veikė „visa garantuojanti“ sovietinės Lietuvos Konstitucija, galime iliustruoti keletu pavyzdžių. 1978 m. sovietinės Lietuvos Konstitucija skelbė, kad piliečiams garantuojama sąžinės laisvė, tai yra teisė išpažinti bet kurią religiją arba neišpažinti jokios, praktikuoti religinius kultus arba vesti ateistinę propagandą. Tačiau realybė buvo kitokia, pavyzdžiui, 1961–1965 m. oficialiai neišspausdintas nė vienas religinis leidinys, visuotinai ribotos galimybės lankyti bažnyčiose, demonstruoti savo religinius įsitikinimus, tikintieji visaip persekioti. Konstitucijoje taip pat skelbta, kad „sutinkamai su liaudies interesais ir siekiant stiprinti bei vystyti socialistinę santvarką, sovietinės Lietuvos piliečiams garantuojamos žodžio, spaudos, susirinkimų, mitingų, gatvės eitynių ir demonstracijų laisvės“, tačiau tokių susirinkimų, kurie būtų inicijuoti ne komunistinės valdžios struktūrų, nebuvo, o spontaniški susibūrimai ar mitingai, pavyzdžiui, 1956 m. per Vėlines Kaune ir Vilniuje ar Kaune po Romo Kalantos susideginimo, buvo netoleruojami ir išvaikomi, o jų dalyviai įvairiomis priemonėmis persekiojami, represuojami.

Pagrindinis įstatymas taip pat skelbė, kad piliečiai turi visas socialines ir ekonomines, politines ir asmenines teises bei laisves, kurias skelbia ir garantuoja SSRS Konstitucija, tačiau Lietuvoje nebuvo galima užsiimti nei jokiu legaliu privačiu verslu (pavyzdžiui, atidaryti kavinę ar dviračių remonto dirbtuvėles), nei burtis į politines, visuomenines organizacijas (pavyzdžiui, įkurti studentišką korporaciją). Bet kokios organizacijos, išskyrus Lietuvos komunistų partiją su jai pavaldžiomis struktūromis, buvo uždraustos. 

Jei reikėtų nurodyti didžiausią viešą melagystę sovietinėje Lietuvoje, ja neabejotinai taptų sovietinė Konstitucija.

2004 m. Lietuvai įstojus į ES, Lietuvos Respublikos piliečiai tapo ir ES piliečiais. Pagal 1992 m. Mastrichto sutartį kiekvienas asmuo, turintis valstybės narės pilietybę, yra Sąjungos pilietis. ES pilietybė teikia tam tikrų teisių, kurių nesuteikia atskirų šalių pilietybė. Tai teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, teisė balsuoti ir būti kandidatu per vietos savivaldos rinkimus valstybėje narėje, kurioje gyvena, tomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos valstybės piliečiai, teisė į bet kurios kitos valstybės narės diplomatinių arba konsulinių įstaigų teikiamą apsaugą tomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos valstybės piliečiai, teisę pateikti Europos Parlamentui peticiją, teisė kreiptis į ombudsmeną (skundus nagrinėjančią instituciją). Vis dėlto ES pilietybė nelaikytina dviguba pilietybe, nes ES pilietybė tik papildo atskirų šalių pilietybes, bet nepakeičia žmogaus teisinio ryšio su nacionaline valstybe, jo teisių ir pareigų šios valstybės atžvilgiu.

Nepaisant to, kad Lietuva 1940 m. buvo okupuota Sovietų Sąjungos, o jos piliečiai prievarta tapo okupantės piliečiais, Lietuvos valstybingumo ir pilietybės tradicija nenutrūko, pavyzdžiui, sovietams nepavyko uždaryti visų pasaulyje veikusių Lietuvos atstovybių ir konsulatų, kurie ir toliau tęsė savo veiklą. 1944 m. pabaigoje iš Lietuvos į Vakarus pasitraukė daugiau kaip 60 tūkst. pabėgėlių, kurie 1944–1949 m. įsikūrė ir gyveno laikinose pabėgėlių stovyklose Vokietijoje ir Austrijoje. Be nuolatinių nepriteklių jiems taip pat grėsė deportacija į sovietinę Lietuvą, nes dalis pasitraukusiųjų formaliai tebebuvo SSRS piliečiais. Dėl šios priežasties neuždarytos ir tebeveikiančios Lietuvos valstybės pasiuntinybės pabėgusiems išdavinėjo Lietuvos Respublikos pasus, kurie patvirtindavo, kad šie vis dar yra Lietuvos, o ne SSRS piliečiai. „Lozoraičio pasas“ – taip pasaulio lietuviams ėmus vadinti Lietuvos diplomatinės tarnybos išduodamus dokumentus, ilgainiui tapo Lietuvos valstybingumo išsaugojimo ir pasipriešinimo SSRS okupacijai simboliu (Stasys Lozoraitis 1934–1938 m. ėjo Lietuvos užsienio reikalų ministro, o nuo 1940 m. iki mirties 1983 m. „Lietuvos diplomatinės tarnybos šefo“ pareigas išeivijoje). Apskritai Lietuvos diplomatinės tarnybos veikla buvo viena svarbiausių Lietuvos laisvinimo byloje, o jos išduodami tapatybės dokumentai – realios pastangos išsaugoti „neokupuotą“ Lietuvos pilietybę.

Sekti Senojo Pasaulio pavyzdžiais ir kalbėti apie valstybines ar politines struktūras Lietuvoje prieš 2 ar 3 tūkst. metų neįmanoma, nes šios mūsų krašte susiformavo gerokai vėliau, be to, beveik neturime jokių rašytinių šaltinių, liudijančių apie mūsų šalies praeitį, siekiančią tūkstantį ar daugiau metų. Pirmoji aiški žinia apie politinę padėtį Lietuvoje atsiranda 1219 m., kada dvidešimt vieno Lietuvos kunigaikščio vardu buvo pasirašyta sutartis su Voluinės žeme. Iš sutarties aiškėja, kad penki vyriausieji Lietuvos žemės kunigaikščiai (Živinbudas, Daujotas, Viligaila, Dausprungas ir Mindaugas) jau atstovavo aukščiausiai lietuvių valdžiai, taigi, tuo metu buvo vieninteliai, kurie galimai naudojosi politinėmis galiomis. Nepaisant to, net ir apie primityviausias pilietybės formas negalime kalbėti neturėdami valstybingumo – šis atsiranda su Mindaugo iškilimu (apie 1240 m.), kada valstybė pradėta tapatinti tik su jos valdovu, o visi šalies gyventojai traktuoti tik kaip jo nuosavybė.

Nuo Vytauto Didžiojo laikų (1392–1430) LDK teisiškai įtvirtintas ir pamažu luominę savivoką įgaunantis buvo tik bajorų luomas. Valstiečiai, kurie sudarė daugiau nei 3/4 visų gyventojų, ir miestiečiai nebuvo laikomi savo valstybės piliečiais, nes nedalyvavo valstybės valdyme. Bajoriją kaip luomą formavo didžiųjų kunigaikščių privilegijos, teisiškai įtvirtinančios išskirtinę jų padėtį. Vėliau iš Vytauto Didžiojo Dvaro Tarybos susiformavo Ponų Taryba ir Seimas, o iš dvaro tarnybininkų – valstybinės pareigybės. Taigi, bajorai įgavo vis daugiau galių dalyvauti politiniame gyvenime. 1572 m. po Žygimanto Augusto mirties ką tik susikūrusios Abiejų Tautų Respublikos bajorai rinkdavo net valdovą. Valstybės valdyme dalyvavę bajorai sudarė visuomenės mažumą, t. y. skirtingais laikotarpiais apie 5–6 proc. visų LDK gyventojų – nepalyginamai mažiau nei kad šiandieninėse respublikose. Taigi, LDK politiniame gyvenime galėjo dalyvauti tik asmenys, turintys Lietuvoje žemės nuosavybę, tarnybą ar garbės titulą ir kurių tėvai buvo vietiniai. Tačiau į XVI a. susiklosčiusią lietuvių politinės tautos, Lietuvos valstybės piliečių sampratą tilpo įvairių tautybių (lietuvių, lenkų, rusėnų), tačiau tik bajorijos luomo žmonės. 

Esminės permainos, lėmusios šiuolaikinės pilietiškumo sampratos atsiradimo užuomazgas Abiejų Tautų Respublikoje, siejamos su Ketverių metų Seimo (1788–1792) priimtomis reformomis ir 1791 m. Gegužės 3-iosios Konstitucija. Tai buvo pirmoji Europoje (keliais mėnesiais aplenkėme 1791 m. rugsėjo 3 d. priimtą Prancūzijos Konstituciją) ir antroji pasaulyje (po 1787 m. rugsėjo 17 d. JAV) Konstitucija! Gegužės 3 d. ATR įtvirtinamas valdžių padalijimo principas, pirmą kartą pradėtas miestiečių teisių sulyginimas su bajorų, užsiminta, kad valstybė teikia globą valstiečiams palaikant santykius su dvarininkais. Miestiečių „įpilietinimas“, valstiečių globa ir vis garsėjančios kalbos apie siekį naikinti baudžiavą mažino bajorijos luomo uždarumą ir padėjo pamatus pilietinės visuomenės formavimuisi. Tai rodo, kad į piliečio sampratą pateko jau ne tik visų valstybės gyventojų mažumą sudarantys bajorai, bet ir miestiečiai bei valstiečiai – taigi, visi visuomenės nariai. ATR tapo konstitucine monarchija, deja, egzistavusia tik kelerius metus. Gegužės 3-osios Konstitucija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo sutikta itin palankiai, jai pritarė visi 1792 m. susirinkę Lietuvos seimeliai, o netrukus įgyvendinta ir daugelis dokumente numatytų valdymo reformų. 1794 m. sukilimo metu, o ir vėliau bandant atkurti ATR, Konstitucija tapo ne tik pagrindu laisvės idėjoms plisti, bet ir vienybės simboliu, kuris vienijo atskirų luomų, tautybių ar religijų asmenis. Gegužės 3 diena yra neabejotinai viena didžiausių mūsų laisvės ir pilietiškumo kalendoriuje.

Po III ATR padalijimo 1795 m. LDK gyventojai tapo Rusijos imperijos valdiniais. 1796 m. buvo paskelbtas Jekaterinos II manifestas, kuriame buvo reikalaujama jai prisiekti amžiną valdinystę ir ištikimybę. Apribotas, o vėliau, t. y. 1840 m., nutrauktas III Lietuvos Statuto galiojimas (1588–1840), kuris pakeistas bendraisiais Rusijos įstatymais. Pilietinių teisių neteko net Lietuvos bajorija, kuri save tuo metu apibrėždavo kaip gente lituanus sed natione polonus (kilme lietuvis, bet tautybe lenkas). Tačiau teisių apribojimas nereiškia, kad egzistavusi pilietinė savimonė tuo metu išnyko. Ryškiausiai ją atspindi 1831 m. ir 1863–1864 m. sukilimai, kuriuose siekta išsivaduoti iš Rusijos imperijos priklausomybės ir atkurti ATR bei kartu Lietuvą. Tačiau 1863–1864 m. sukilimo nuslopinimas sudavė didžiulį smūgį Lietuvos (kaip ir Lenkijos) bajorijai. Sukilimo aukos, tremtys, emigracija, daugelio dvarų konfiskacija, valstietijos vaidmens politiniame gyvenime išaugimas lėmė bajorijos viešpataujančio vaidmens pabaigą, kuris paveikė ir istorinės tautos sampratos pabaigą – ją keitė modernios, etniniu principu pagrįstos tautos idėja.

Per XIX a. antrąją pusę Lietuvoje brendo moderni tautos samprata. Kuo ji skiriasi nuo istorinės tautos sampratos? Viduramžių, neretai daugiatautėse valstybėse (kokia ir buvo LDK) tautiškumo samprata rėmėsi priklausymu valdovui, teritorijai ar bajorų luomui, o ne tam tikrai tautybei. Tačiau XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje tauta imta apibrėžti ne tik politiškai, bet ir etniškai, ji sieta su kalbos atskirumu, kultūriniu savitumu, specifine istorine raida. Ši savimonė kėlė įsitikinimų, kad tauta turi teisę dalyvauti valstybės valdyme, o valstybės turi būti tautinės. Modernios tautos samprata Lietuvoje skleidėsi tarp valstietijos, nuo jos nenutolusios bajorijos, katalikų dvasininkijos, taip pat inteligentijoje. Atsiradę spaudiniai lietuvių kalba (laikraščiai „Aušra“, „Varpas“, „Tėvynės sargas“), orientuoti į lietuvių valstiečius, stiprino jų etninės priklausomybės supratimą, formavo tautinę savimonę. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje besikuriančios lietuviškos politinės partijos taip pat kėlė Lietuvos valstybingumo klausimą. Galiausiai galime teigti, kad sustiprėjusi lietuvių valstiečių tautinė ir pilietinė savimonė, atsiradęs gana gausus lietuvių inteligentijos sluoksnis, politinės partijos ir ideologinės srovės rodo, kad XX a. pradžioje susiformavo (tiesa, negalutinai) moderni lietuvių tauta.

Pirmieji ir itin svarbūs visuotini rinkimai Lietuvoje įvyko 1920 m. balandžio mėnesį renkant Steigiamąjį Seimą, vėliau parlamento rinkimai mūsų šalyje vyko 1922, 1923 ir 1926 metais. Šiose demokratijos šventėse pirmą kartą Lietuvos istorijoje galėjo dalyvauti visi jos 21 m. amžiaus sulaukę piliečiai nepaisant jų tikybos, lyties ar tautybės. Kandidatuoti į Seimą galėjo taip pat visi Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie rinkimų dieną buvo sulaukę bent 24 metų. Pirmosios rinkimų kampanijos buvusios itin audringos: čia būta ir daug diskusijų, ir pažadų, abipusių politinių kaltinimų, net fizinių apsistumdymų. Visuose paminėtuose rinkimuose balsuota itin gausiai – aktyvumas per kiekvienus rinkimus siekdavo ne mažiau 70 procentų. Tautos atstovybę sudarė ypač jauni žmonės – daugumos Seimo narių amžius nesiekdavo 40 metų, o Steigiamojo Seimo atveju net 1/3 parlamentarų neturėjo nė 30 metų, taigi, Lietuvą kūrė itin jauni žmonės. Išrinktieji dažniausiai būdavo kilę iš valstiečių, o pagal užsiėmimą teisininkais, mokytojais dirbę ar ūkininkaujantys asmenys. Į Seimus, nors ir negausiai, bet išrinktos pirmosios politikės moterys, savo atstovų parlamente turėjo žydų, vokiečių ir lenkų tautybės Lietuvos piliečiai.

Pilietybės šiuolaikinė samprata Lietuvoje atsirado 1918 m. atkūrus nepriklausomybę. Tarpukaryje ji buvo įtvirtinta visose Konstitucijose (1922, 1928, 1938) ir priimtuose Pilietybės įstatymuose. 1918 m. Lietuvos Valstybės Laikinojoje Konstitucijoje teigiama, kad visi valstybės piliečiai, nepaisant lyties, tautybės, tikybos, luomo, yra lygūs prieš įstatymus. Jiems laiduojama asmens, buto ir nuosavybės neliečiamybė, tikybos, spaudos, žodžio, susirinkimų ir draugijų laisvė, jeigu tik tikslas ir veikla neprieštarauja valstybės įstatymams. Įdomu, kad jei 1922 m. Konstitucija draudė dvigubą pilietybę, tai 1928 m. ji leido asmenims tam tikromis sąlygomis būti Lietuvos ir kurios nors Amerikos valstybės piliečiu. 1920 m. įvyko rinkimai į Steigiamąjį Seimą – pirmieji laisvi, visuotiniai, tiesioginiai rinkimai Lietuvoje. Visų balsavimo teisę turinčių piliečių išrinktas Steigiamasis Seimas nustatė, jog Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika. Tai reiškia, kad joje visi piliečiai turėjo teisę dalyvauti valstybės valdyme.

Garsus tarpukario Lietuvos mokslininkas, prof. Kazys Pakštas 1929 m. prognozavo, kad XX a. antrojoje pusėje Lietuvos piliečių skaičius sparčiai augs, o šalis ekonomiškai ir kultūriškai stiprės. Tačiau atsitiko taip, kad nuo 1940 iki 1953 m. šalies gyventojų skaičius Lietuvos sumažėjo itin drastiškai, o kalbėti apie to meto pilietiškumo sklaidą apskritai neįmanoma. Šiuo laikotarpiu dėl sovietų ir nacių okupacijų Lietuvos piliečiai ne tik formaliai neteko iki tol turėtų visų pilietinių teisių, bet ir buvo priversti vykdyti neteisėtus okupantų reikalavimus, su jais fiziškai susidorota. Vien 25 tūkst. šalies piliečių žuvo 1944–1945 m. juos prievarta mobilizavus į Raudonąją armiją, o dar apie 60 tūkst. neteisėtai buvo nacių išvežti prievartiniams darbams į Vokietiją. 1941–1943 m. sunaikinta beveik 200 tūkst. (iš esmės visa bendruomenė) žydų tautybės Lietuvos piliečių. 1945 m. „oficialiai“ pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, šalies gyventojų vargai nesibaigė – beveik 200 tūkst. karo pabėgėlių buvo priversti palikti savo šalį, 280 tūkst. piliečių prievarta ištremti į Sibirą arba įkalinti gulagų archipelaguose, o dar 22 tūkst. partizanų žuvo besipriešinant okupantams Lietuvoje.
Prievartos ir smurto laikotarpiu Lietuva neteko ne tik puoselėtos pilietybės sampratos, bet ir kas penkto savo piliečio.

Aukščiausia lietuvių tautos pasipriešinimo sovietinei okupacijai forma buvo Lietuvos partizanų karas su Sovietų Sąjunga (1944–1953), kurio tikslas buvo išvaryti okupantus ir atkurti Lietuvos valstybingumą. Lietuvos partizanai, nepaisydami karinių, siekė ir aiškių politinių tikslų, kurie buvo galiausiai įtvirtinti 1949 m. vasario mėnesį paskelbtoje Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio politinėje deklaracijoje. Ankštame bunkeryje susirinkę aštuoni partizanų vadai, atstovaudami visos Lietuvos kovotojams (kartu ir visai tautai), simboliškai vasario 16 d. pasirašė demokratiniais, pilietiškais ir politiniais siekiais paremtą dokumentą, kuris numatė, kad ateities Lietuva turi vadovautis 1922 m. šalies Konstitucija, o būsimas valdžios formavimas turi vykti per laisvais, demokratiniais, visuotiniais, lygiais ir slaptais rinkimais išrinktą Seimą. Be to, deklaracijoje visiems Lietuvos piliečiams garantuojamos lygios teisės ir užtikrinama socialinė globa.

Lietuvos partizanų Konstitucija – iškirtinės politinės ir pilietinės brandos požymis vykstant ypač brutaliai sovietizacijai, trėmimams, kolektyvizacijai ir kitoms represijoms.

Po Lietuvos aneksijos 1940 m. marionetinis Liaudies seimas priėmė okupuotos Lietuvos Konstituciją (1978 m. priimta ir antroji), kuri iš esmės nesiskyrė nuo bet kurios kitos sovietinės respublikos Konstitucijos ir buvo parengta atitinkamo SSRS įstatymo pagrindu. Lietuvos Respublikos pilietybė buvo panaikinta, o visi Lietuvos gyventojai paskelbti okupantės SSRS piliečiais. Dokumente deklaruotas formalus valstybingumas, tačiau iš esmės SSRS buvo centralizuota valstybė, kurios įstatymai privalėjo galioti sovietų Lietuvai. Nors Maskva „skatino“ visuomenės politinį aktyvumą, iš tiesų iš visuomenės laukta tik absoliutaus lojalumo valdžios sprendimams, o sovietinės Lietuvos valdžios institucijos tik vykdė okupacinės valdžios nurodymus.

Pilietinė savimonė, kaip ir XIX a., gyvavo tik karinės ir simbolinės, kultūrinės rezistencijos, formomis. Vienintelė legali sritis, kurioje iš dalies galėjo tarpti vien etnokultūriškai suvokiamas lietuvių tapatumas, buvo kultūra. Sovietų ideologų peršama oficialioji kultūra turėjo būti socialistinė pagal savo turinį, nacionalinė pagal formą, tačiau kultūros kūrėjai dažnai peržengdavo šias ribas, pabrėždami žmogiškąsias ir tautines temas. Visgi ideologinėje kontrolėje ir savicenzūroje egzistavusi kultūra negalėjo turėti visaverčio lietuviškojo pilietiškumo matmens. Apskritai, Lietuvoje mažai teliko sovietizacijos nepaliestų struktūrų (pavyzdžiui, Katalikų Bažnyčia) ir asmenų (neginkluoto pogrindžio atstovų, disidentų), kurie galėjo sudaryti nors ir mažą, bet reikšmingą alternatyvą režimo skleidžiamam melui.

Tautiškumo ir atgimstančio pilietiškumo dėmenis į vieną lietuvio tapatybę imta jungti 1988-aisiais prasidėjusio Atgimimo metais. 1990 m. kovo 11 d. demokratiniais rinkimais išrinkta Aukščiausioji Taryba paskelbė Lietuvą esant nepriklausoma valstybe, o 1991 m. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba įsipareigojo laikytis Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos. Dar po metų buvo priimtas pagrindinis pilietinės tautos įstatymas – Lietuvos Respublikos Konstitucija. Joje Lietuva įtvirtinta kaip nepriklausoma demokratinė respublika, ginanti žmogaus ir piliečių teises ir laisves. Kartu dar 1991–1993 m. sovietiniai pasai iš esmės pakeisti atitinkamais Lietuvos Respublikos piliečio dokumentais. 1993 m. Lietuva pasirašė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją. Atkurtoje nepriklausomoje Lietuvos valstybėje teisinius piliečio ir valstybės santykius reglamentuoja priimti Pilietybės įstatymai.