Modernybė. Asmens ir valstybės santykis

Modernus, po-krikščioniškas, politinis mąstymas (XV-XVII a.) aukščiausiąją valdžią pradėjo kildinti ne iš Dievo, o iš laisvo žmonių susitarimo. Tai reiškia, kad patys piliečiai laisva valia pasirenka savo sugyvenimo principus ir valdovą. Pagrindinis šios visuomenės sutarties tikslas – išvengti dėl savanaudiškų motyvų kylančios netvarkos. Pavyzdžiui, pasak italų filosofo Niccolo Machiavelli‘o, pagrindinė valdovo užduotis yra rūpintis savo valdžios išlaikymu, t. y. kitų piliečių sutramdymu, bet ne teisingesne ar geresne tvarka, kaip nustatė viduramžių krikščioniška doktrina. Gerą tvarką, pasak moderniųjų autorių, gali sukurti tik tvirta ir efektyvi valdžia, todėl pirmiausia iš valdovo reikalaujama stiprinti savo valdžią. 

Anglų filosofas Thomas Hobbesas taip pat tvirtino, kad „žmogus žmogui yra vilkas“, taigi – kelia grėsmę. Tik tvirta valdžia gali išspręsti šią prigimtinę visų prieš visus karo būklę. Todėl piliečiai dėl savo pačių saugumo atsisako dalies visiškos laisvės ir sutaria įkurti visus gyventojus galinčias suvaldyti valdžios institucijas.