Lietuvos siena

Sienos – tai vienas iš esminių suverenios valstybės atributų, žyminčių jai priklausančių teisinių, finansinių, administracinių, politinių sistemų ribas. Pirmoji linijinė siena Lietuvos istorijoje nustatyta XIV a. pabaigoje, su Vokiečių ordinu sudarius Salyno taiką. Kiek vėliau, XV a. pradžioje, Melno taikos susitarimu su kryžiuočiais nustatyta siena, kuri iš esmės atitinka dabartinę Lietuvos ir Rusijos ribą, yra viena stabiliausių bei seniausių Europoje. 

Kovo 11-osios aktu pripažįstamas sienų neliečiamumo principas, suformuluotas 1975 m. Europos saugumo ir bendradarbiavimo pasitarimo Helsinkyje Baigiamajame akte. Visgi 1990 m., atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, valstybės sienas reikėjo įteisinti bei demarkuoti. Antai Lietuvos ir Baltarusijos siena istoriškai niekada nebuvo pažymėta, sovietmečiu tiesiog tapatinta su kolūkių ribomis. Taip įteisinant sieną tarp valstybių kai kurie kaimai buvo tiesiog padalyti pusiau. Pavyzdžiui, Norviliškės atsidūrė Lietuvos, o Pickūnai – Baltarusijos pusėje. 

Iki šiol nenustatyta jūrinė siena su Latvija. 1999 m. pasirašytą sutartį Seimas ratifikavo tais pačiais metais, tačiau kaimyninės šalies parlamentas to dar nepadarė, baimindamasis neaiškumų dėl jūros dugne galimai glūdinčių gamtinių išteklių dalybų.  

Lietuvą ir Baltarusiją skirianti riba drauge yra ir išorinė Europos Sąjungos (ES) siena. Dėl to pasienyje su Baltarusija gausu užkardų – sieną saugančių dalinių. Viena jų – Lavoriškių, sauganti 23 km pasienio. 2022 m. ji išrinkta geriausia iš visų 40 Lietuvoje veikiančių užkardų. Joje dirbantys pasieniečiai tiria neteisėtus sienos kirtimo atvejus bei išaiškina kitus neteisėtus veiksmus prie valstybės sienos, pavyzdžiui, kontrabandos gabenimą. Į Lietuvos ir Baltarusijos pasienį patenka 93 Lietuvos seniūnijos.

Pasienio ruože, kuris į Lietuvos gilumą gali driektis iki 5 kilometrų, privaloma turėti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, nes teritorijoje galioja specialus teisinis režimas. Pavyzdžiui, be Valstybės sienos apsaugos tarnybos leidimo (VSAT) negalima žvejoti pasienio ruožo teritorijoje esančiuose Kuršių marių vandenyse ar plaukti baidare pasienio zonai priklausančia Nemuno atkarpa.  

Po Sausio 13-osios aukų dėl Nepriklausomos Lietuvos tais pačiais metais žuvo ir muitininkai bei policininkai, tarnavę Medininkų pasienio kontrolės poste. Per žiaurų omonininkų (specializuoto SSRS milicijos būrio) išpuolį Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje 1991 m. liepos 31 d. rytą buvo nužudyti šeši tuo metu budėję pareigūnai, vienas mirė ligoninėje, Tomo Šerno gyvybę medikams pavyko išgelbėti. 

Prie valstybės sienos su Latvija bei Lenkija muitinės postų nėra, nes tarp Europos Sąjungos šalių vyksta laisvas prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimas. Užsienio prekybos ir muitų politika su trečiosiomis šalimis užtikrinama geležinkelio, kelių, oro, jūrų bei upių uostų, pašto postuose. Muitininkai siekia apsaugoti Lietuvos ir ES žmones bei rinkas nuo kontrabandos daromos žalos, užtikrinti teisingą mokesčių ir muitų mokėjimą, saugo nuo pavojingų prekių. 

Per Lietuvos teritoriją vyksta traukiniai, kurių keleiviai neturi teisės išlipti Lietuvoje. Taip Rusijos piliečiai iš žemyninės valstybės teritorijos dalies pasiekia Kaliningradą. 227 kilometrų ruožas tarp Kenos ir Kybartų postų yra vadinamas specialiosios tranzito schemos koridoriumi. Jame pasieniečiai nuolat stebi tranzitinius sąstatus šiuolaikinėmis technologijomis: ant įvažiavusių traukinių stogų pritvirtina GPS signalų siųstuvus, kurie leidžia sekti jų judėjimą realiu laiku. Tranzitiniam traukiniui iš Lietuvos išvykstant, pareigūnai šią įrangą nuima. Traukiniai sekami ir iš oro – tranzitinius sąstatus Kenos – Kybartų ruože lydi Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) Aviacijos rinktinės sraigtasparniai.  

Iš viso tranzitu per Lietuvos teritoriją į Kaliningrado sritį ir atgal vyksta penki sąstatai – du iš Maskvos, po vieną iš Adlerio, Čeliabinsko, Sankt Peterburgo. Per metus jais Lietuvos teritoriją pervažiuoja maždaug pusė milijono Rusijos piliečių. Jiems, pagal nuo 2003 metų galiojančią Specialiąją tranzito schemą, išduodami dokumentai paprastesne nei vizų režimo tvarka. 

1985 m. mažame Liuksemburgo miestelyje Šengene, prie sienos su Vokietija ir Prancūzija, pasirašyta sutartis, kuri tapo žinoma šios gyvenvietės vardu. Ją pasirašiusių 25 Europos Sąjungos (ES) bei 4 Europos laisvosios prekybos asociacijos narių (Islandija, Lichtenšteinas, Norvegija, Šveicarija) piliečiai gali laisvai judėti be vizų ar asmens dokumentų tikrinimo. Sienų kontrolė pasienyje gali būti sugrąžinta tik kilus grėsmei valstybių saugumui ar viešajai tvarkai. 

Šengeno narės naudojasi bendra informacine sistema, kurioje kaupiami duomenys apie nepageidaujamus ar ieškomus asmenis, pavogtus daiktus ir pan. Taip pat jos vykdo suderintą išorės sienų kontrolę. Lietuvos pasieniečiai saugo penktadalį išorinės ES sienos – su Baltarusija bei Rusijos Kaliningrado sritimi. Lietuva Šengeno dalimi tapo 2007 metais. 

Kiekvieno kasdienybėje įprasti produktai, pavyzdžiui, dujos ar elektra, gali tapti politinių manipuliacijų įrankiu. Importuodama didžiąją dalį sunaudojamos energijos iš vienintelio pardavėjo – Rusijos – Lietuva buvo vadinama Europos Sąjungos (ES) „energetine sala“, kuriai grėsė išteklių tiekimo sutrikimai bei aukštos kainos. 

Šiuo metu tiek elektros, tiek dujų sektoriuose sparčiai integruojamasi į bendrą ES energetikos rinką. 2014 m. spalio 27 d. į Klaipėdos uostą atplaukė suskystintų gamtinių dujų (SGD) laivas-saugykla „Independence“, kitą mėnesį dujos iš laivo pradėtos tiekti vartotojams. Šiuo būdu Lietuva pirmoji iš Baltijos šalių užsitikrino alternatyvų dujų tiekimo  šaltinį, kurio naudą šiandien jaučia visas regionas. 2022 m. nutiesus  Lietuvą ir Lenkiją bei 2020 m. Estiją ir Suomiją jungiančius dujotiekius, Baltijos šalys yra sujungtos su žemyninės Europos ir Šiaurės šalių dujų rinkomis.  

Ne tik dujos, bet ir elektra nebebus spaudimo Lietuvos valstybei įrankiu. 2015 m. gruodį iškilmingai pristatytos elektros jungtys „NordBalt“ su Švedija bei „LitPol Link“ – su Lenkija. Jos garantuoja ne tik energetinį saugumą, bet ir pigesnę elektros energiją. Ketvirtadalis šalies energijos pagaminamas iš atsinaujinančių energijos išteklių – vėjo, vandens, biomasės.

Klaipėdos rajone, netoli Kairių kaimo esantis brigados generolo Povilo Plechavičiaus vardo poligonas – vienintelis, kuriame kariai vienu metu gali treniruotis sausumoje, vandenyje ir oro erdvėje. Iš viso Lietuvoje yra 6 kariniai poligonai, t. y. teritorijos, skirtos kariuomenei apmokyti, karinei technikai išbandyti. Centrinis (Silvestro Žukausko) poligonas įsikūręs Pabradėje, dar 5  – Gaižiūnuose, Kazlų Rūdoje, Rokuose, Pagudonėje ir Kairiuose. Dėl Rusijos karinės agresijos Ukrainoje buvo nutarta steigti dar vieną - Rūdninkų poligoną. Lietuvos kariuomenę sudaro keturių rūšių pajėgos, iš kurių gausiausios – sausumos. Valstybę saugo ir oro, karinės jūrų bei specialiųjų operacijų pajėgos. 

Bendras ribinis karių skaičius 2023 m. nustatomas nuo 21 590 iki 26 250; ribinis profesinės karo tarnybos karių skaičius – nuo 12 000 iki 15 000, ribinis karių savanorių  ir kitų aktyviojo rezervo karių skaičius – nuo 5 500 iki 6 300, ribinis kariūnų skaičius – nuo 200 iki 320, ribinis privalomosios pradinės karo tarnybos karių skaičius – nuo 3 890 iki 4 630 per metus.

2004 m. Lietuva įsijungė į Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos (NATO), šiuo metu jungiančios 32 Šiaurės Amerikos ir Europos valstybes, narių gretas. Nuo to laiko vadovaujamasi kolektyvinės gynybos principu – nė viena valstybė narė, iškilus grėsmei, nepaliekama vien su savo pajėgomis. Pagal 5-ąjį Šiaurės Atlanto sutarties straipsnį, vienos ar kelių NATO narių ginkluotas užpuolimas laikomas jų visų užpuolimu. Nuolatinės kariuomenės šis aljansas neturi, tačiau kiekviena narė įsipareigoja suteikti pajėgas operacijoms vykdyti. Sąjungininkės dalyvauja bendrose pratybose. 

Baltijos šalyse nuo 2004 m. NATO vykdo oro policijos misiją. Šiaulių Zoknių oro uoste dirba ne tik Lietuvos oro pajėgos, iš ten kyla ir sąjungininkų naikintuvai. Baltijos oro erdvėje patruliuojančios užsieniečių pajėgos keičiasi kas tris mėnesius. 

2013 m. sostinėje atidarytas NATO energetinio saugumo kompetencijos centras, kuriame identifikuojamos pagrindinės grėsmės aljanso narių energetiniam saugumui, teikiamos rekomendacijos, kaip su jomis kovoti. 2015 m. sostinėje įkurta NATO pajėgų integravimo vieta – nedidelis štabas, prireikus galintis užtikrinti itin aukštos parengties pajėgų ir papildomų greitojo reagavimo elementų dislokavimą regione.

2017 m. įgyvendinant Varšuvoje vykusio NATO vadovų susitikimo sprendimus, Lietuvoje, Lenkijoje ir kitose Baltijos šalyse pradedamos dislokuoti NATO Priešakinės pajėgos. Šios pajėgos dalyvauja pratybose su Lietuvos kariais bei krizės ar konflikto atveju gintų Lietuvą kartu su sąjungininkų pajėgomis. 

2023 m. Liepos 11-12 dienomis pirmą kartą Lietuvoje vyko NATO viršūnių susitikimas. Rusijos agresijos prieš Ukrainą kontekste NATO valstybių vadovų susitikimas Vilniuje leido sutelkti visą Aljanso dėmesį Rusijos keliamai grėsmei bei sprendimams, būtiniems užtikrinti rytinių Aljanso narių saugumą. Lietuvos lyderystės pastangomis buvo sutarta dėl rotacinio oro gynybos modelio taikymo prie rytinių Aljanso sienų, sąjungininkai patvirtino naujuosius gynybos planus. Buvo sutarta dėl gynybos finansavimo didinimo bei patvirtinta Ukrainos narystės Aljanse perspektyva.  

Oro erdvė, esanti virš šalies sausumos teritorijos, vidaus ir teritorinių vandenų, priklauso Lietuvai. Ją sudaro oro keliai, civilinių ir karinių oro pajėgų aerodromų oro erdvė, pasienio, draudžiamos, ribojimo, pavojingos zonos bei kiti elementai. Valstybės teritorijoje veikia keturi tarptautiniai oro uostai (Vilniaus, Kauno, Šiaulių bei Palangos), penkiolika sportui ir bendrajai aviacijai skirtų aerodromų. Lietuvai 2004 m. tapus NATO nare, jos oro erdvę saugo ne tik nacionalinės karinės oro pajėgos, bet ir NATO oro policija.  

Visų trijų Baltijos šalių oro erdvę saugantys naikintuvai yra pasiruošę per trumpą laiką (apie 10 min.) pakilti ir sudrausminti ar imtis kitų priemonių prieš pažeidėjus. Ši misija ypač svarbi, nes Baltijos jūros regione vykdoma daug Rusijos karinės aviacijos skrydžių. Iš Zoknių aerodromo kylantiems NATO naikintuvams neretai tenka reaguoti į pranešimus apie neatpažintus orlaivius, kurie nepateikė skrydžio plano, išjungė atsakiklį ar nepalaikė ryšio su antžeminėmis tarnybomis tarptautinėje oro erdvėje virš Baltijos jūros.  

Pagal tarptautines sutartis, kurias yra pasirašiusi ir Lietuva, kosminė erdvė tyrinėjama bei naudojama visų pasaulio valstybių naudai, neatsižvelgiant į jų išsivystymą ekonomikos ar mokslo srityse. Tai visos žmonijos veiklos sritis, kuri negali būti nusavinta, kurios nors valstybės okupuota ar kitomis priemonėmis paskelbta suverenia. 

Valstybės yra įsipareigojusios Mėnulį bei kitus dangaus kūnus naudoti tik taikiems tikslams, jos negali paleisti į orbitą aplink Žemę objektų su masinio naikinimo ginklais ar dislokuoti ginklus kosminėje erdvėje. Kiekviena kosminį objektą paleidžianti šalis turi jį įregistruoti ir apie tai pranešti Jungtinių Tautų generaliniam sekretoriui. 

2014 m., švenčiant Dariaus ir Girėno skrydžio per Atlantą 80-ąsias metines, į kosmosą paleisti du pirmieji lietuviški palydovai: „LitSat-1“ ir „LituanicaSAT-1“. Lietuva tapo kosmine valstybe. 

12 jūrmylių Baltijos jūros vandenų juosta, pagal Jungtinių Tautų jūrų teisės konvenciją, priklauso Lietuvos teritorijai. Joje galioja Lietuvos jurisdikcija, o užsienio šalių laivai gali naudotis tik taikaus plaukimo teise, t. y. jei nekelia grėsmės Lietuvos taikai, saugumui ar nustatytai tvarkai. Tačiau nei išskirtinė ekonominė zona, nei kontinentinis šelfas nėra Lietuvos valstybės teritorija. Jose tarptautinė teisė leidžia įgyvendinti tik tam tikrus dalykus. 

Už teritorinės jūros prasidedančioje ir iki 200 jūrmylių besitęsiančioje išskirtinėje ekonominėje zonoje Lietuva gali tyrinėti ir eksploatuoti, saugoti ir valdyti tiek gyvuosius išteklius, tiek negyvosios gamtos turtus, statyti dirbtines salas bei kitus įrenginius ir pan. Kitos valstybės joje turi laivybos, perskridimo, povandeninių kabelių bei vamzdynų klojimo galimybes. Išskirtinės ekonominės zonos jūros dugną ir jo gelmes apimančiame kontinentiniame šelfe Lietuva gali tyrinėti ir eksploatuoti gamtos turtus. 

Jūrines sienas Lietuva turi tik su Rusijos Federacija bei Latvija, tačiau su Švedijos Karalyste susitarta dėl ribos, skiriančios išskirtines valstybių ekonomines zonas bei kontinentinius šelfus. 

Diplomatinius santykius Lietuva yra užmezgusi su 189 pasaulio valstybėmis. Intensyviausius politinius, ekonominius ir kultūrinius ryšius palaikančios valstybės Lietuvos teritorijoje yra įkūrusios savo diplomatines atstovybes – ambasadas. Šiuo metu Vilniuje yra įsikūrusios 35 šalių ambasados ir 9 konsulatai. Jų teritorija Lietuvoje oficialiai priklauso užsienio valstybėms, o veiklą teisiškai reglamentuoja Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių, 1961 m. pasirašyta Jungtinėse Tautose.

Lietuva savo atstovybes taip pat yra įkūrusi valstybėse, kurios užima svarbią vietą jos užsienio politikoje. Šiuo metu turi ambasadas 43-iose pasaulio valstybėse. Naujausia iš jų 2023 m. atidaryta Singapūre.

Lietuvos diplomatinė tarnyba yra vienintelė valstybinė institucija, veikianti nuo 1918 m. vasario 16 d. Kol Lietuva buvo okupuota, užsienyje ir toliau veikė diplomatinės atstovybės. Taip pasauliui rodytas Lietuvos valstybės tęstinumas bei okupacijos neteisėtumas. 

Žemės plutos dalis nuo podirvio uolienų paviršiaus sausumoje ir dugno nuosėdų paviršiaus vidaus vandenyse, kontinentiniame šelfe bei išskirtinėje ekonominėje zonoje Baltijos jūroje vadinama žemės gelmėmis. Svarbiausi jose glūdintys ištekliai – naudingosios iškasenos bei požeminis vanduo. Pastarasis yra Lietuvos „auksas“, sudarantis žymią nacionalinio turto dalį. Iš viso šalyje yra beveik du tūkstančiai registruotų vandenviečių. 

Nors pasaulyje gėlo vandens trūksta, Lietuva yra bene vienintelė šalis Europoje, kurioje geriamojo vandens vartotojai naudoja tik požeminį vandenį. Geologų ištirti gėlo vandens ištekliai žemės gelmėse, kuriuos galima išgauti per parą nepažeidžiant natūralaus balanso, yra 3,75 milijonų kubinių metrų, tačiau pastaraisiais metais išgauname tik 10-15 procentų šių išteklių. Žemės gelmių turtus išgauti bei naudoti galima tik valstybės nustatyta tvarka, juos ištyrus, patvirtinus bei įvertinus tokios veiklos poveikį aplinkai. 

Valstybės biudžetą papildo kasybos įmonės, išgaunančios naudingąsias žemės gelmių iškasenas, kurių Lietuvoje yra 17 skirtingų rūšių. Lietuvoje yra išgaunama dolomito, klinčių, molio, žvyro, smėlio, durpių, naftos; gėlo požeminio vandens ir mineralinio požeminio vandens, kurį Lietuva eksportuoja ir į kitas šalis. Išgaunama ir geoterminė šiluma.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, valstybinės reikšmės vidaus vandenys bei miškai priklauso valstybei. Visgi kiek daugiau nei trečdalis miškų yra privatūs, o ežerai bei upės taip pat gali būti parduoti ar išnuomoti privatiems asmenims. Įstatymai užtikrina, kad privačiuose miškuose galima laisvai lankytis, riešutauti, uogauti, grybauti, poilsiauti įrengtose vietose. Lygiai taip pat garantuojamas ir priėjimas prie vandens telkinių pakrančių. Minimali riba, kurią privaloma palikti priėjimui, yra 5 metrai. Teisine kalba tai vadinama servitutu – piliečių teise naudotis svetimu nekilnojamuoju turtu. 

Dažnai santykiai tarp miškų, ežerų, upių pakrančių savininkų bei jų lankytojų tampa įtempti. Vieni atsitveria nelegaliomis tvoromis, kiti nesirūpina ir teršia aplinką. Siekiant sutarimo, abiem pusėms svarbu prisiimti atsakomybę už gamtos objektų saugojimą ir gerbti kitų teises. Savininkams dera suprasti viešąjį visuomenės interesą, o lankytojams – gerbti privačią bendrapiliečių nuosavybę.