Liberalizmas. Žmogaus ir valstybės santykis

Liberalūs apšvietos epochos (XVIII-XIX a.) mąstytojai akcentavo glaudų piliečių ir valstybės galios santykį. Teigta, kad valstybė gali būti stipri, tik jei piliečiai turi išplėtotas pilietines dorybes ir visiems garantuojama prigimtinė teisė į savarankišką laimės siekimą. Šių sąlygų išpildymas ir įstatymais garantuojama asmens apsauga nuo valdovų savivalės sukuria sąlygas klestinčiai valstybei. 

Valstybės užduotis – ugdyti tokį pilietiškumą ir, kita vertus, sukurti sąlygas savarankiškai individų veiklai. Kitaip sakant, pati valstybė turi mokyti žmones tapti geresniais piliečiais, Immanuelio Kanto žodžiais sakant – „elgtis taip, kad tavo elgesys galėtų tapti visuotiniu principu“. 

Piliečiai buvo laikomi lygiais politinės bendruomenės nariais, kuriems valstybė turi garantuoti teisę į gyvybę, nuosavybės apsaugą ir laisvę gyventi pagal savo sąžinę, nepaisant asmens įsitikinimų.