Holokaustas Lietuvoje 1941–1944 m.
Holokaustas Lietuvoje 1941–1944 m.
Iki nacių ir sovietų karo Lietuvoje gyveno 208 tūkst. žydų. Pirmosiomis karo dienomis į Sovietų Sąjungos gilumą suspėjo pasitraukti 8–9 tūkst. žydų, kiti pasiliko nacių okupuotoje Lietuvoje. Lietuvoje vykdytas žydų genocidas gali būti skirstomas į 3 laikotarpius.
Pats baisiausias ir tragiškiausias Lietuvos žydams buvo pats pirmasis (1941 m. birželio pabaiga–lapkritis). Dar iki pradedant steigti getus (1941 m. liepos pabaiga–rugpjūtis) Lietuvoje buvo nužudyta tūkstančiai žydų. Anksčiausiai organizuotos masinės žydų žudynės buvo įvykdytos su Vokietija besiribojančios Lietuvos dalyje (Kretingos, Tauragės apskrityse) ir Kaune. 1941 m. liepos mėn. prasidėjo reguliarios ir masinės žydų žudynės Kauno VII forte, Vilniuje (Paneriuose), Šiauliuose, Panevėžyje ir kituose Lietuvos miestuose. Vykstant areštams ir žudynėms, kartu buvo steigiami ir žydų getai bei laikinosios stovyklos. Didžiausi getai buvo įkurti Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose. Provincijoje gyvenę žydai praktiškai visiškai buvo sunaikinti iki 1941 m. lapkričio vidurio. Išsigelbėjo arba vietos gyventojų buvo išgelbėti tik nedidelis jų skaičius (maždaug 3–5 proc.). Taigi iki 1941 m. gruodžio nužudyta apie 80 proc. visų Lietuvoje likusių žydų (150–160 tūkst.). Laikinai buvo palikti tik Vilniaus (apie 20 tūkst.), Kauno (apie 15 tūkst.), Šiaulių (apie 5,5 tūkst.) ir Švenčionių (apie 500) getuose kalinami žydai.
Antrasis etapas (1941 m. gruodis–1943 m. kovas) santykinai vadinamas stabilizacijos laikotarpiu, nes jo metu masinių žydų žudynių nevyko. Šiuo tarpsniu naciai siekė žydų darbo jėgą maksimaliai panaudoti vokiečių karo ekonomikos tikslams. Stabilizacijos laikotarpis baigėsi 1943 m., kai nacių administracija vasario mėn. nusprendė likviduoti getus. Pirmiausia tai buvo padaryta rytinėje Lietuvos dalyje. Iš pradžių buvo sunaikinti maži Svierių, Ašmenos ir Švenčionių apskričių žydų getai. Apie 3 tūkst. šių getų kalinių perkelti į Vilniaus getą, o kiti sušaudyti vietoje arba 1943 m. balandžio 5 d. Paneriuose. Iš viso nužudyta 4–5 tūkst. žydų.
Trečiuoju laikotarpiu (1943 m. balandis–1944 m. liepa) Vilniaus apygardoje sustiprėjo sovietinių partizanų judėjimas. Iš getų pabėgę žydai stodavo į partizanų būrius. Tai paskatino nacių administraciją likviduoti Vilniaus apygardos getus ir darbo stovyklas. Darbingi žydai turėjo būti perkelti į SS koncentracijos stovyklas. 1943 rugsėjo 23–24 d. buvo sunaikintas Vilniaus getas. Darbingi vyrai ir moterys (apie 11 tūkst.) išsiųsti į Estijos ir Latvijos koncentracijos stovyklas, o senoliai, nedarbingos moterys ir vaikai (apie 3,5 tūkst.) išvežti sunaikinti į koncentracijos stovyklas Lenkijoje. Kauno getas pradėtas likviduoti 1944 liepos mėn.: gestapininkai ėmė padeginėti Kauno geto namus. 6–7 tūkst. žmonių buvo išvežta į Vokietijos koncentracijos stovyklas, apie 1 tūkst. nužudyta ir tik 300–400 žydų išsigelbėjo. Šiaulių geto likvidavimas pradėtas 1944 m. liepos 15 d. Apie 2 tūkst. žmonių išvežta į koncentracijos stovyklas: vyrai buvo nugabenti į Dachau, o moterys ir vaikai – į Štuthofą. Karo pabaigos sulaukė tik 350–500 Šiaulių geto žydų.
Iš viso nacių okupacijos ir karo pabaigos sulaukė vos apie 8 tūkst. Lietuvos žydų. Garsi savo istorija ir kultūra Lietuvos žydų bendruomenė (litvakai) buvo beveik visiškai sunaikinta. Nužudytų Lietuvos žydų procentas (90–95 proc.) yra vienas didžiausių iš visų Vokietijos okupuotų kraštų. Nors „galutinis žydų klausimo sprendimas“ buvo suorganizuotas ir inicijuotas nacių, tačiau be aktyvaus dalies lietuvių administracijos ir vietos gyventojų talkininkavimo jo nebūtų pavykę taip sparčiai ir tokiu mastu įgyvendinti.