Krikščioniškieji Viduramžiai. Asmens ir valstybės santykis

Krikščioniškaisiais Viduramžiais (V-XIV a.) egzistavo nuostata, kad žemiškojo pasaulio valstybės ir dangiškoji Dievo karalystė yra skirtingos prigimties dalykai. Sekant Jėzaus Kristaus mokymu „duok Dievui, kas Dievo, cezariui – kas cezario“, skatinama elgtis teisingai ir rūpintis savo išganymu. Tai reiškia, kad geras, įstatymams paklūstantis pilietis, pirmiausia turėtų stengti būti dievobaimingas žmogus. Kitaip sakant, geru žmogumi buvo laikomas Dievo valia sekantis ir pirmiausia Dievo valstybės nariu siekiantis tapti žmogus. Todėl, pasak vieno svarbiausių krikščionių mąstytojo Tomo Akviniečio, pilietis turi teisę priešintis valdovui, kurio įsakymai prieštarauja Dievo nustatytai tvarkai. Kita vertus, iš kiekvieno žmogaus reikalauta sekti Dievo nustatytą prigimtinę tvarką – gerbti karalių, kuris tokiu tapo ne tiek dėl žmonių pritarimo, o iš Dievo malonės. Nenuostabu, kad viduramžiais buvo akcentuojama asmens pareiga paklusti valdovų valiai, o pastarieji turėjo pareigą rūpintis savo pavaldiniais. Greta šių monarchijos struktūrų ir principų daug ką pilietybės institutui formuojantis lėmė ir laisvieji miestai. Juose buvo plėtojama teisė, kuri nustatė miesto gyventojų, t. y. piliečių, tarpusavio santykius, laisves ir pareigas miestu