Antisovietinis ginkluotas pasipriešinimas Lietuvoje 1944 – 1953 m.
Antisovietinis ginkluotas pasipriešinimas Lietuvoje 1944–1953 m.
Ginkluotas lietuvių tautos pasipriešinimas sovietų okupacijai Lietuvoje prasidėjo nuo pirmųjų sovietinės Raudonosios armijos žingsnių Lietuvoje 1944 m. vasarą ir tęsėsi iki organizuotų partizanų struktūrų sunaikinimo 1953 m. Tai buvo vienas tragiškiausių laikotarpių Lietuvos istorijoje.
1944 m. antrą kartą okupavusi Lietuvą, Sovietų Sąjunga susidūrė su stipriu lietuvių tautos pasipriešinimu. Partizaninis karas yra išskirtinis Lietuvos istorijoje pagal įvairius aspektus trukmę (beveik 10 metų), visuotinumą (per visą laikotarpį aktyvių ginkluotojo pasipriešinimo dalyvių buvo ne mažiau kaip 50 tūkst., o visame pasipriešinimo judėjime kaip pogrindžio organizacijų nariai, rėmėjai dalyvavo apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų) ir lietuvių partizanams nepalankų jėgų santykį.
Pagal partizanų kovos strategiją ir taktiką, organizacinių struktūrų kūrimą ir kaitą, vyriausiosios vadovybės kūrimą bei okupacinių represinių organų slopinimo metodus partizaninis karas skirstomas į tris periodus 1944 m. vasara – 1946 m. vasara (pasipriešinimo organizacijų kūrimasis), 1946 m. vasara – 1948 m. pabaiga (apygardų veikla), 1949–1953 m. pavasaris (centralizuotų struktūrų sukūrimas ir jų sunaikinimas).
Pirmajam laikotarpiui būdingi visuotinio spontaniško sukilimo ir teritorinės gynybos elementai. 1944–1945 m. miškuose į kovą su okupantais susitelkė apie 30 tūkst. ginkluotų laisvės kovotojų. Pagrindu ginkluotam pokario pasipriešinimui tapo dar nacistinės okupacijos metais susikūrusi rezistencinė organizacija Lietuvos laisvės armija (LLA). Jau 1944 m. rudenį susikūrę nedideli partizanų būriai ėmė jungtis į stambesnius junginius, vėliau – į apygardas. Teritoriniu principu sukurtos ir ilgą laiką veikė 7–9 partizanų apygardos. Apygardą sudarė 2–5 rinktinės, šios skirstėsi į kuopas, būrius, skyrius.
Antrasis partizaninio karo periodas – susiformavusių apygardų veiklos metas. Tapo aiški partizanų karinė struktūra. Suklestėjo partizanų spaudos leidyba – unikalus reiškinys, vykstant ginkluotam pasipriešinimui. Visose apygardose buvo įkurti informacijos, spaudos ir propagandos skyriai. Per visą laikotarpį ilgiau ar trumpiau ėjo beveik 80 pavadinimų periodiniai leidiniai, tiražai svyravo nuo keliasdešimt iki kelių tūkstančių egzempliorių.
Trečiasis pasipriešinimo laikotarpis daugiausia susijęs su Lietuvos partizanus vienijančios centrinės vadovybės įkūrimu ir jos veikla. 1949 m. vasario mėn. vykusiame visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime buvo įkurtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS), priimti kariniai ir politiniai dokumentai. LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. priimta politinė deklaracija skelbė, kad aukščiausioji teisėta valdžia Lietuvoje yra partizanų vadovybė, o jų kovos tikslas – atkurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos Respubliką. LLKS Tarybos prezidiumo pirmininku buvo išrinktas Lietuvos kariuomenės kpt. Jonas Žemaitis-Vytautas.
1949-ieji tapo tam tikros takoskyros metais viena vertus, buvo sukurta visos Lietuvos patriotines jėgas vienijanti partizanų organizacija, kita vertus, prasidėjo itin metodiškas partizanų struktūrų naikinimas. Plataus masto sovietinių struktūrų teroras, areštai, tremtys, agentų veikla, laisvės kovotojų žūtys, organizacinių struktūrų sunaikinimas – visa tai galutinai palaužė ginkluotą pasipriešinimą.
Partizaninio karo pabaiga laikytina 1953 m. gegužės 30 d. suėmus partizanų vadą J. Žemaitį. Likę pavieniai kovotojai pamažu buvo nukauti arba suimti. Paskutinis Lietuvoje partizanas žuvo 1969 m.