Tautybės Lietuvoje skirtingu istoriniu laikotarpiu

# tauta
# gyventojai
# visuomenė
# Lietuva
# valstybė

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikotarpiu čia gyveno įvairios etninės grupės: lietuviai, lenkai, rusėnai, žydai, totoriai, su sentikyste atsirado ir rusų. Gyveno ir vokiečių, dirbo gausybė italų kilmės architektų, medicinos daktarų, Kėdainiuose XVII a. aplink evangelikų reformatų bažnyčią ėmė telktis škotai. Tačiau svarbiau nei etniškumas buvo religija ir kalba. 

Šiose teritorijose pagrindinės tautinės grupės buvo lietuviai ir baltarusiai. Toliau tautinė panorama buvo maždaug tokia: lenkai, rusai, sentikiai, totoriai, karaimai, čigonai, vokiečiai.

Tautinė sudėtis tarpukariu buvo labai svarbi ne tik Baltijos, bet ir apskritai visoms Europos valstybėms, kai po Pirmojo pasaulinio karo sienos buvo perbraižytos tautiniu pagrindu. Istoriškai tautinė valstybė nebuvo natūralus dalykas, tai - XIX a. projektas. Šiuo požiūriu tarpukario Lietuva buvo homogeniška, vientisa, todėl kad absoliučią daugumą, 80 proc. gyventojų, sudarė lietuviai. Kitos tautinės grupės buvo žydai, kurie sudarė 7,2 proc. gyventojų, vokiečiai – 4 proc., lenkai – 3 proc. ir rusai – 2,5 proc. 

Esminiai pokyčiai įvyko dar per Antrąjį pasaulinį karą. Karo metais iš Lietuvos išvyko keliasdešimt tūkstančių vokiečių, iš karto po karo pora šimtų tūkstančių lenkų išvyko į Lenkiją. Holokausto metu faktiškai išnaikinta visa žydų bendruomenė – apie 200 tūkst. žmonių. Pokario visuomenė tautiniu požiūriu tapo visai kitokia.

Apskritai gyventojų skaičius per visą sovietinį laikotarpį augo. 1950 m. Lietuvoje gyveno 2 500 000 žmonių, 1989 m. – apie 3 700 000. Prieaugį lėmė ir gimstamumas, ir kiti demografiniai rodikliai, šiek tiek prisidėjo ir Maskvos dėl ekonominių bei politinių priežasčių skatinta rusakalbių imigracija. Pokario metais rusakalbiai buvo prievarta čia vežami, patys žmonės nelabai norėjo vykti į Lietuvą, nes čia dar vyko partizaninis karas, jie jautė, kad aplinka jiems nesaugi. Vėliau, kai partizaninis karas pasibaigė, o pragyvenimo lygis Lietuvoje pradėjo šiek tiek augti, rusakalbių imigracija sustiprėjo. Vis dėl to per visą sovietmetį Lietuvoje maždaug 80 proc. gyventojų sudarė lietuviakalbiai žmonės, nes natūralus metinis lietuviakalbių prieaugis buvo didesnis nei rusakalbių imigracija. Latvijoje latvių ar Estijoje estų gyveno kur kas mažiau nei Lietuvoje lietuvių. 

Įdomus Lietuvos sostinės Vilniaus atvejis. Istoriškai jis visą laiką buvo daugiatautis miestas, lietuviai niekada nesudarė didesnės dalies gyventojų, bet po karo jis pradėjo sparčiai lietuvėti. Šeštajame dešimtmetyje lietuviai sudarė maždaug trečdalį gyventojų, o prieš žlungant Sovietų Sąjungai – jau maždaug pusę visų vilniečių.