Šeima Lietuvoje skirtingu istoriniu laikotarpiu
Šeima ir santuoka Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo suvokiamos kaip vertybės. Didžiausias skirtumas tarp to meto ir šiuolaikinės šeimos – požiūris į vaikus. Vaikų mirtingumas buvo be galo didelis. Dažnai iki vienerių metų dėl mažos tikimybės išgyventi jie net nebūdavo įtraukiami į dokumentus. XVIII a. pabaigos duomenys rodo, kad didžiausias mirtingumas buvo tarp vaikų iki 18 metų.
Didikų šeimose santykis su vaikais buvo truputį kitoks. Jie nebuvo suvokiami kaip savaime vertingi, o kaip giminės pratęsėjai, turto paveldėtojai. Vaikai vertę šeimoje įgydavo, kai jau galėdavo atlikti tam tikras funkcijas, pavyzdžiui, ganyti žąsis, mokytis, užtikrinti garbę savo šeimai.
Įsivaizdavimas, kad LDK šeimos buvo labai didelės, nėra visiškai teisingas. Nors vaikų gimdavo labai daug, tik nedidelė jų dalis išgyvendavo. Standartinė šeima nebuvo didesnė nei penki ar šeši asmenys. Tai būdinga visam Rytų Europos regionui, tiek miestams, tiek kaimams. Miestuose galėjo gimti ir mažiau vaikų, tačiau jų galimybės išgyventi buvo didesnės. Dominuojantis šeimos tipas buvo nuklearinė, mažoji šeima, t. y. vyras, žmona ir vaikai, taigi panašus į šiandienos.
Santuoka XIX amžiuje sudaroma tiktai bažnytinė ir tiktai konfesinė. Nėra civilinės santuokos ir nėra civilinės santuokos sampratos, ji įvesta 1874 m. tik sentikiams. Nuo konfesijos priklauso šeimos gyvenimas, santuokų sudarymas, gimimas, mirtys. Šiuo laikotarpiu vyksta perėjimas nuo sudėtinės prie paprastos arba kitaip vadinamos nuklearinės šeimos. Sudėtinę šeimą sudaro kelių kartų giminaičiai arba kelios šeimos, o nuklearinė yra tokia, kokia paplitusi šiandien, tai vyras, žmona ir jų vaikai.
Vidutinis šeimos dydis Lietuvoje tarpukariu buvo penki žmonės. Mokslinėje literatūroje tokia šeima vadinama branduoline – ją sudaro tėvai ir vaikai, ji būdinga urbanizuotai visuomenei. Visgi Lietuvoje didžioji dalis gyventojų gyveno kaime, ten šeimos būdavo gausesnės: gimdavo ir septyni, ir devyni vaikai. Šeimą sudarė ir seneliai, artimi giminaičiai – dėdės, tetos, pusseserės, pusbroliai.
Tarpukariu žmonės tuokdavosi pakankamai subrendę, nes iš vyro buvo tikimasi šeimos išlaikymo, nors, palyginti su kitomis Europos šalimis, Lietuvoje buvo daug dirbančių moterų. Santuoką buvo galima sudaryti tik bažnyčioje.
Sovietų režimui rūpėjo turėti kuo daugiau gyventojų, nes reikėjo kuo daugiau darbo jėgos. Dėl to jie skatino vadinamąją tradicinę šeimą – tėtis, mama, vaikai. Žiūrint paviršutiniškai, galėtume sakyti, kad sovietmečiu Lietuvos visuomenėje vyko mažesni pokyčiai negu Vakaruose. Ten XX a. antrojoje pusėje įvyko vadinamoji seksualinė revoliucija, kur šalia tradicinio šeimos modelio atsirado alternatyvų ir pats šeimos modelis pradėjo šiek tiek irti. Taigi, paviršutiniškai žiūrint, atrodo, kad Lietuvoje tokių staigių pokyčių neįvyko. Bet jeigu pažvelgtume atidžiau, matytume, kad jau daugėjo skyrybų, mažėjo daugiavaikių šeimų. Žmones vis dėlto veikė modernūs reiškiniai.
Svarbiausias dalykas sovietmečiu yra radikalus moters vaidmens pokytis. Jeigu tarpukariu moteris, motina labai retai dirbdavo už šeimos ribų ir užsiimdavo visuomenine veikla, sovietmečiu ji režimo buvo skatinama dirbti valstybinį darbą. Nors moters vaidmuo pasikeitė, vyrai su skelbiama lyčių lygybe nesusitaikė. Patriarchalinis mąstymas išliko ir tai reiškė, kad moteris ėmė dirbti, bet ant jos pečių liko ir visi rūpesčiai: namų ruoša, vaikų, tėvų priežiūra. Netgi sovietinės apklausos rodė, kad moterys buvo labai pavargusi socialinė grupė.