Religija Lietuvoje skirtingu istoriniu laikotarpiu
Vienas iš esminių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) visuomenę apibūdinančių požymių – daugiakonfesiškumas. Religija lemdavo žmogaus socialinį ir teisinį statusą, netgi karjeros galimybes. Egzistavo nemaža atskirtis tarp skirtingų religijų išpažinėjų. Tai svarbiausia kalbant apie ne krikščioniškas bendruomenes: judaizmą išpažįstančius žydus, vieną iš judaizmo šakų išpažįstančius karaimus ir totorius, islamo išpažinėjus. Ne krikščionys negalėjo tapti miestiečiais, jų mobilumas buvo ribotas.
Valdžia ir Bažnyčia rūpinosi krikščionybės sklaida valstybėje, todėl tarp totorių ir karaimų pasitaikydavo krikšto atvejų. Krikščionys keisdavo konfesijas. Vienas žymesnių atvejų – Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis. Užaugęs griežtoje protestantiškoje aplinkoje, vėliau jis tapo kataliku, bažnyčių ir vienuolynų fundatoriumi, katalikiškų spaustuvių steigėju.
Religinis dėmuo yra labai svarbus XIX a. pirmojoje pusėje, nes visuomenė savo narius identifikavo pirmiausia pagal etnokonfesinę priklausomybę. Trijose gubernijose – Vilniaus, Kauno ir Gardino – didžiąją daugumą gyventojų sudarė katalikai. Antroje vietoje – stačiatikiai, trečioje – judėjai. Toliau reikėtų išskirti evangelikus reformatus ir evangelikus liuteronus, iš ne krikščionių – musulmonus ir karaimus.
Tarpukario Lietuvoje religinis aspektas vis dar buvo svarbus. Valstybė pripažino visų religinių bendruomenių vienodas teises. Absoliučią gyventojų daugumą sudarė katalikai – jų buvo 80 procentų. 9,5 proc. buvo liuteronai, daugiausia Mažosios Lietuvos, Klaipėdos krašto gyventojai, 7,3 proc. judėjai, 2,5 proc. – stačiatikiai. Būta stipraus ryšio tarp tautinės ir religinės priklausomybės.
Sovietų režimas keitė ne tik politiką, ne tik socialinį, kultūrinį, ekonominį gyvenimą, bet ir siekė keisti žmonių pasaulėžiūrą, vertybes. Sovietų režimas skleidė materialistinę, ateistinę ideologiją. Pokario metais Lietuvos visuomenė buvo labai tikinti, o baigiantis sovietmečiui religingumas buvo stipriai sumažėjęs. Nors oficialia statistika negalima iki galo pasikliauti, ji rodo, kad šeštajame dešimtmetyje pakrikštytų vaikų Lietuvoje buvo 80 proc., o devintajame – tik 34 proc.
Katalikų bažnyčia buvo įtakingiausia, tad sovietai įvairiais būdais siekė ją atkirsti nuo visuomenės. Uždaromos, sandėliais ar muziejais paverčiamos bažnyčios, varžoma galimybė kunigams atlikti ritualines apeigas, mokyti vaikus tikėjimo, nemažai kunigų buvo įkalinti, represuoti, netgi nužudyti. Vykdytos įvairios ateizacijos kampanijos – skelbta, esą mokslas įrodė, kad Dievo nėra, o religija žalinga, kunigai šmeižti, kritikuoti. Tai buvo daroma žiniasklaidoje, leidžiamos knygos, profesionalūs propagandininkai skaitydavo paskaitas apie ateizmą.
Stengtasi sumažinti religijos reikšmę ir kasdienybėje. Pavyzdžiui, sekmadieniais, kai žmonės paprastai eidavo į bažnyčią, kurtos turgaus dienos, per atlaidus rengti festivaliai, ieškota pakaitalų vestuvėms, laidotuvėms, krikštynoms. Visa buvo daroma tam, kad atitrauktų žmones nuo tradicinių ritualų, religinio turinio, ir šios pastangos davė rezultatų – religingumas tikrai sumažėjo.