II Lietuvių emigracijos banga
Antroji emigracijos banga: 1920–1940 m.
Nepriklausoma Lietuva paveldėjo daugelį buvusios Rusijos imperijos ekonominių problemų, o kraštą buvo nuniokoję Pirmasis pasaulinis karas ir pokario konfliktai. Tarpukario Lietuvos ekonomikoje dominavo žemės ūkis, daugiausia gaminęs maisto produktus ir žaliavas eksportui. Tačiau kaime buvo darbo jėgos perteklius, o pramonė dar tik kūrėsi, todėl trūko darbo vietų ir atlyginimai išliko maži. Šios priežastys skatino gyventojus ieškoti didesnio uždarbio užsienyje. Todėl ir tarpukariu iš Lietuvos tęsėsi masinė ekonominė emigracija – šalį paliko apie 100 000 gyventojų.
1920–1923 m. pirmojo emigrantų srauto metu išvyko apie 22 000 gyventojų, dauguma – į JAV. Nemažą jų dalį sudarė jau iš JAV grįžę, tačiau Lietuvoje nepritapę reemigrantai. 1924 m. JAV apribojus imigraciją, Lietuvos gyventojai ėmė dažniau rinktis kitas emigracijos kryptis. Lietuvoje prasidėjus naujakurių ūkių pardavinėjimui iš varžytinių, 1926 m. daugiausiai į Braziliją ir Argentiną išvyko 7 000 emigrantų. Iš viso 1926–1940 m. į šias šalis išvyko apie 42 000 gyventojų. Didžiausias emigracijos mastas užfiksuotas 1929 m., kai Lietuvą paliko apie 16 000 žmonių. Lietuvos žydai dažniausiai rinkosi Pietų Afrikos Sąjungą ir Palestiną – į jas išvyko atitinkamai apie 7 200 ir 5 000 žmonių.
Tarpukariu apie 70 proc. visų emigrantų sudarė lietuviai, apie 20 proc. – žydai. Daugelis išeivių buvo jauni ir vidutinio amžiaus žmonės (iki 50 metų), pasirengę dirbti fizinį darbą ir prisitaikyti prie sunkių klimato sąlygų. Tarp jų buvo daug bežemių ir mažažemių lietuvių valstiečių.
