Partizanas Aleksandras Grybinas

Partizanas Aleksandras Grybinas

Gimiau 1920 m. rugsėjo 20 d. Šakių apskrities Lukšių miestelio mokytojo Antano Grybino šeimoje. Gavau dvigubą Aleksandro Antano vardą, bet artimieji ir draugai niekaip kitaip nevadino tik Oliumi. Šeimoje augome trys broliai ir dvi seserys. 1931 m. įstojau mokytis į privačią „Žiburio“ gimnaziją Šakiuose. Gyvenome dviese su broliu Vytautu tėvo pastatytame name – buvo smagu, tik laisvalaikio vis pritrūkdavo: po pamokų laukdavo lengvosios atletikos, krepšinio treniruotės, tekdavo ir į bėgimo varžybas pavažinėti. Neatsisakydavau ir draugų tėvams ūkyje padėti, nebuvau baltarankis. Talkose man visai patikdavo: susirinkdavome daug jaunimo. Ten tiek progų kokią merginą užkalbinti, paflirtuoti ar šiaip dainą užtraukti, su visais padainuoti. Dėmesys man patiko, o drąsos nestigo. 1939 m. baigus gimnaziją, mano kelias buvo aiškus: kaip ir sesuo nutariau pasekti tėvo pėdomis, įstojau į mokytojų seminariją Marijampolėje. Studijuodamas vaidinau vietiniame teatre, mokiausi šokti baletą. 

Sovietams okupavus kraštą, ėmiausi pogrindinės spaudos platinimo, bet greitai mane areštavo. Tardė penkias savaites. Buvo labai baisu. Privertė pasirašyti pasižadėjimą, jog seksiu ir NKVD‘istams išdavinėsiu kitus pogrindininkus. Tikėjausi, jog pavyks išsisukti, bet netrukus teko slapstytis. Atėjus vokiečiams pradėjau mokytojo karjerą: dirbau Liudvinavo pradžios mokykloje, paskui Kalvarijos progimnazijoje, galiausiai įsikūriau visai netoli namų: Zyplių žemės ūkio mokykloje, kur dėsčiau kūno kultūrą ir matematiką. Ten suorganizavau teatro mėgėjus ir greitai pastatėme K. Binkio „Atžalyną“. Žiūrovams labai patiko, sulaukėme pasiūlymo gastrolėms apskrityje, bet nežinau, kaip pavyks, tiek daug darbų turiu. 1944 m. viduryje pavyko pasitraukti į Vakarus, kur buvau mobilizuotas į vokiečių kariuomenę. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, grįžau į Lietuvą, iš pradžių slapsčiausi tėvų namuose, o 1945 m. pabaigoje išėjau partizanauti.