Lietuvos laisvės kovos Sąjūdis ir 1942 m. vasario 16 d. deklaracija

Lietuvos laisvės kovos Sąjūdis ir 1942 m. vasario 16 d. deklaracija

1949 metų vasario mėnesį Šiaulių apskrityje Minaičių kaime, ūkininko Stanislovo Sajaus sodyboje įrengtame bunkeryje, vyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas. Jo metu  laisvės kovotojų delegatai apsisprendė suvienyti okupuotoje Lietuvoje veikusius partizanus, įkurti politinę ir karinę ginkluoto pasipriešinimo organizaciją – Lietuvos laisvės kovos sąjūdį (LLKS).

Vasario  16-os dienos posėdyje LLKS Tarybos nariai: jos prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas, Tauro apygardos vadas Aleksandras Grybinas-Faustas, Vakarų Lietuvos partizanų srities štabo viršininkas Vytautas Gužas-Kardas, Aukštaitijos partizanų įgaliotinis, LLKS Visuomeninės dalies viršininkas Juozas Šibaila-Merainis, Prisikėlimo apygardos vadas Leonardas Grigonis-Užpalis ir štabo viršininkas Bronislovas Liesis-Naktis, Pietų Lietuvos partizanų srities vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir LLKS Tarybos prezidiumo sekretorius Petras Bartkus-Žadgaila pasirašė LLKS Tarybos deklaraciją.

Šis dokumentas teisiškai ir politiškai pagrindė ginkluotą pasipriešinimą, įteisino LLKS kaip išsilaisvinimo kovai vadovaujančią organizaciją, o jos Tarybą – kaip vienintelę teisėtą valdžią okupuotoje Lietuvoje.

Deklaracijos tekstas – tai partizanų politinės, ūkinės ir moralinės gairės nepriklausomos valstybės atkūrimui, jos demokratinei bei pilietinei sąrangai.